Nors dauguma mane atkalbinėjo, gimdyti aš pasiryžau ir susilaukiau dukrelės – didžiausio savo gyvenimo džiaugsmo.
Nemeluosiu, buvo sunku. Sukis kaip nori, o piktų apkalbų apie save vis tiek išgirsi, ne kartą būsi išvadinta paleistuve.
Pamažu apkalbos nutilo. Su tėvų ir kitų artimųjų pagalba sugebėjau išsikapstyti iš duobės ir pradėti gyvenimą praktiškai nuo nulio. Baigiau mokslus, radau mėgstamą darbą, auginau savo mergytę ir stengiausi į piktas likimo grimasas atsakyti šypsena.
Supratau, ko trūksta
Kai dukrelę išleidau į pirmą klasę, supratau, kad ji greit auga, o mano pačios asmeninis gyvenimas teka pro pirštus. Susikoncentravusi į buitį ir vaiką, pamiršau pati save ir savo norus bei svajones.
Žinoma, savo vaiko niekada neapleisiu, bet jau senokai išsilaižiau visas žaizdas, atėjo laikas naujai patirčiai. Panorau paprastos laimės, šalia mylimo ir mylinčio vyriškio, stipraus peties, į kurį taip gera būtų įsikniaubti ir nors kartais pasijusti silpna ir pažeidžiama.
Tad užsiregistravau keliose pažinčių svetainėse, pradėjau dažniau sukiotis įvairiuose renginiuose. Žinoma, tas faktas, kad turiu nesantuokinį vaiką, daugumą kavalierių atbaidydavo gana greitai. Bet paskui į mano gyvenimą įžengė vyriškis, kuris mane užkabino. Malonus, gražus išsiskyręs, turintis neblogą darbą, kuriam, pasak jo, vaikai – ne kliūtis...
Iš pradžių tik susirašinėjome, paskui susitarėm susitikti. Jis manęs nenuvylė, buvo tiesiog puiku. Per pirmą pasimatymą nemačiomis sukryžiavau pirštus po kavinės staliuku, bijodama nubaidyti laimę.
Jis patiko visiems – mano tėvams, kurie net lengviau atsikvėpė pamatę, kad neketinu likusio gyvenimo gyventi vieniša, patiko mano seserims, mano draugėms ir draugams... Tik mano dukra, neįpratusi manęs su niekuo dalintis, sunkiai jį priėmė.
Jis gana greit pasiūlė man įteisinti santykius ir, tiesą sakant, tai išgirdusi kone skraidžiau padebesiais. Pagaliau mano vienatvės dienos baigsis!
Ruošiantis vestuvėms – nemalonumas
Pasirinkome vestuvių datą, išsirinkau suknelę ir buvau pasiruošusi eiti su juo ne tik prie altoriaus, o net į pasaulio kraštą. Visi mane sveikino, mama buvo devintame danguje, juk dukrai jau arti trisdešimties, o vis dar netekėjusi. Jos kaimo standartais matuojant – tikrų tikriausia senmergė.
Ruošėmės vestuvėms, tai galima suprasti kiek rūpesčių ir nuotaiką gadinančių smulkmenų atsirado mūsų gyvenime. Pradėjom po truputį pyktis, jis kelis kartus smarkiai ir nepagarbiai pakėlė balsą... Bet vis guodžiausi, kad čia niekai. Pasibaigs tas nervingas periodas ir mes būsime darni laiminga šeima.
Man reikėjo susitarti dėl sodybos nuomos, todėl palikusi dukrą savo būsimo vyro priežiūrai išvažiavau tvarkyti formalumų. Pakeliui užsukau dar į keletą vietų, todėl grįžau vėliau nei buvau planavusi.
Kai užėjau į namus dukros nepamačiau, mano būsimas vyras sėdėjo virtuvėje ir gėrė arbatą. Paklausiau kur vaikas. Jis pasakė, kad dukra nuėjo miegoti. Nustebusi, nes dukra niekada nesiguldavo taip anksti, nuėjau į jos kambarį ir radau savo mergytę susigūžusią lovoje, apsipylusią ašaromis, net gaikčiojančią nuo verksmo.
Man akimirkai, rodos, net sustojo širdis, puoliau prie savo mergaitės, pradėjau kamantinėti kas ir kaip, kol ji galų gale sugebėjo papasakoti, kad susipyko su dėde ir jis ją aprėkė.
Šiaip ne taip nuraminusi vaiką, įsiutusi kaip furija nulėkiau į virtuvę aiškintis, kas gi ten įvyko. Jis buvo ramus ir net abejingas. Pasakė, kad mergaitė neklausė, elgėsi įžūliai, todėl jis ją nerimtai subaręs liepė eiti miegoti. Pasakė, kad nieko rimto neįvyko – ir aš, ir dukra perdedame.
Žinojau, kad kartais mano dukra tikrai ne dovanėlė, kaip ir visi vaikai, todėl pasistengiau iš šio įvykio nedaryti tragedijos. Nors susitaikėme, net per jėgą priverčiau dukrą jo atsiprašyti, pradėjo keroti abejonės. Svarsčiau ar teisingai aš elgiuosi.
Paplūdimyje atsiskleidė tironas
Taip ir būčiau svarsčiusi, jei ne vienas epizodas, kuris viską sustatė į vietas. Iki vestuvių buvo likusi savaitė. Mes važiavome prie ežero, jaunikis nuo pat ryto atrodė niūrus, ne ta koja išlipęs iš lovos.
Kai sugalvojome grįžti, dukra šlapiu maudymuku susirangė ant automobilio sėdynė. Jis pamatė ir staiga pradėjo rėkti: “Kur tu lendi purvinom kojom bl*t! Visus apmušalus suvarysi! Varyk von! Von, pasakiau!“
Persigandau, viskas buvo netikėta. Ir vaikas susigūžė mašinos kamputyje iš siaubo. Stvėriau ją iš mašinos... abi susigūžusios stovėjom prie mašinos, jis dar kiek parėkavo, bet tuoj pat susitvardė, nes į mūsų trijulę pradėjo gręžiotis žmonės, sėdėję paplūdimyje.
Į namus grįžau prislėgta, jaučiausi siaubingai. Nepadėjo nei staiga vėl pasirodęs jo meilumas, nei kalbinimai, nei perdėtai rodomas dėmesys.
Galvojau visą naktį, prasivarčiau be miego ir pasakiau: „Atleisk, vestuvių nebus.“
Mylėjau jį, bet mašinos kamputyje susigūžusios dukros vaizdas vis buvo prieš akis. Jei sugebėjo sukelti tokį triukšmą dėl sušlapusių automobilio sėdynių, ko reiks laukti, jei dukra padarys ką nors rimtesnio? Smūgių? Varymo iš namų?
Po išsiskyrimo siaubingai skaudėjo. Kelias naktis vėl negalėjau miegoti, nes verkiau beveik nesustodama. Mane dėl tokio sprendimo pasmerkė visi. Tėvai nesikalbėjo gerą mėnesį. Sesė išvadino „durnių durne“.
Draugės išvadino dar gražiau, sukiojo pirštą prie smilkinio. Vienas per kitą aiškino man, kokią klaidą aš darau. Kur aš rasiu kitą, tokį „durną“, kuris imtų moterį su vaiku ir dar sutiktų vestis ją prie altoriaus.
Bet aš savo sprendimo nesigailiu. Nepaisant viso to skausmo ir pasmerkimo, nesigailiu.
Negaliu ir nenoriu, kad mano vaikas kankintųsi ūmaus tirono pašonėje. Negaliu dėl vyro pamiršti, kas moteriai svarbiausia. Negaliu pamišti senos tiesos – vyrų daug, o dukra viena. Nors skaudu, jaučiuosi pasielgusi teisingai. Reikia atsiminti – pirma esi mama, o tik paskui moteris.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
