Apsidairykime, kiek daug tarp mūsų yra nelaimingų žmonių. Jie atrodo lyg būtų pardavę žemę. Tokia būsena priklauso nuo daugelio aplinkybių. Pirmiausia – nuo prigimties, nuo genetinio paveldo. Žmogaus gyvenimą lemia ir jo pasirinkimas, nors turi reikšmės ir auklėjimas bei aplinka. Tačiau svarbiausia – kaip jis sugeba vadovauti savo gyvenimui, o ne plaukti pasroviui tarsi laivas be vairo.
Priklauso ir nuo to, kokias vertybes ir prioritetus jis pasirenka, kad patogiai jaustųsi, kad būtų puiki jo sveikata. Žmogus – visuomeninė būtybė (su retomis išimtimis), todėl labai svarbų vaidmenį atlieka ir jo mokėjimas bendrauti su kitais žmonėmis.
O tai ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač kai užmirštama taisyklė: kaip šauksi, taip ir atsilieps. Kalba – pagrindinė bendravimo forma. Mažai kalba dažniausiai tas, kuris daug galvoja. Jis stengiasi įsprausti kuo daugiau minčių į kuo mažiau žodžių. Svarbu sakyti tiesą. Dar prieš 600 metų Vytautas Didysis sakė: „Man geriau patinka, kai kas kalba ne taip gražiai, bet teisingai.“
Kai diskutuoja žmonių grupė, labai svarbu laikytis tam tikros tvarkos – kalbėti tik po vieną, o ne visiems iš karto, kaip neretai būna TV forumuose.
Ne mažiau svarbi ir kalbos kultūra. Būtina atsikratyti šiukšlinių žodelių, kaip antai: „ta prasme“, „taip sakant“, „reiškia“. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie negali išsiversti be rusiškų keiksmažodžių ar „zonos“ iškrypėlių žodyno! Tik savigarbos stokojantys žmonės gali juos vartoti.
Ne mažiau reikšmingas ir pakantumas (tolerancija). Tai – leidimas kitiems gyventi taip, kaip jie nori. Tačiau tie, kuriuos mes toleruojame, jų gyvenimo būdas, elgesys ir kalbos neturi pažeisti mūsų teisių ir laisvių. Bendravimo metu svarbiausia geranoriškumas, padorumas ir sąžiningumas.
Žmogaus gyvenimo tikslas
Kiekvienam mūsų būdinga tam tikra savivertė – nuomonė apie save, kurios nereikia painioti su arogancija (nepagrįstu savęs pervertinimu). Ji susiformuoja vaikystėje ir gali būti pozityvi, kai žmogus jaučia vidinę harmoniją, arba negatyvi.
Aukšta savivertė nebūtinai dera su žmogaus grožiu. Gražus žmogus gali pasižymėti žema saviverte bei menkais gabumais ir atvirkščiai – negražus gali pasižymėti aukšta saviverte, talentu ir darbštumu.
Žmogui labai svarbu suvokti gyvenimo prasmę. Suvokimas priklauso nuo asmens įsitikinimų, pasaulėžiūros, išsilavinimo, intelekto, talento, nuo jo padėties visuomenėje ir kitų aplinkybių. Nustatyta, kad apibrėžtas ir metodiškai siekiamas tikslas pailgina žmogaus gyvenimo trukmę.
Mūsų gyvenimą lemia mūsų pačių susikurtos nuostatos – įsitikinimai ir jausmai, kurie parengia mus tam tikru būdu reaguoti į žmones, įvykius ir objektus. Kad ir kaip būtų paradoksalu, daugelis žmonių išsiugdo juos varžančias nuostatas bei įsitikinimus. Jeigu jiems nepasisekė praeityje, jie tikri, kad nepasiseks ir ateityje. Tai – išmoktas bejėgiškumas.
Optimistas, susidūręs su sunkumais, sako: „Tai – tik mažytė problema, kurią aš nesunkiai įveiksiu.“ Tuo tarpu pesimistas, patyręs sunkumus, mano, jog žlunga visas jo gyvenimas.
Taip žmones galima suskirstyti į tris tipus: laimėtojus, vidutinius ir pralaimėtojus.
Žmogaus gyvenime svarbų vaidmenį atlieka ir valstybės socialinė struktūra. Tačiau jo laimei svarbiausia ne pinigai, nors be jų taip pat neišsiversi, o gera sveikata, santarvė šeimoje ir sėkminga karjera. Ne mažiau svarbus žmogaus gyvenime ir emocinis intelektas, apie kurį jau buvo rašyta mano praeitame straipsnyje apie porų santykius.
Emocijos gali būti žalingos ir naudingos. Šeimoje jos neretai veikia destruktyviai, o mitinguose, koncertuose ar įveikiant sunkumus – pozityviai. Daugelio žmonių gyvenimo tikslas paprastas – būti laimingam. Tačiau kiekvienas mūsų laimę suprantame skirtingai. Vieni ją įsivaizduoja kaip kūno gerovę, o kiti – kaip dvasinį tobulėjimą. Jeigu gyvename atsižvelgdami į savo vertybes, tuomet jaučiame, jog laikas bėga prasmingai ir jo nuolat trūksta.
Svarbu susidaryti asmeninio aktyvumo sistemą: vertybės, tikslai, prioritetai, ilgalaikės užduotys, laiko planavimas, bendradarbiavimas ir t.t. Didžioji žmonių dalis gyvena paprastą gyvenimą. Jie nepasiekia jokių aukštumų. Vieni gyvena tik dėl savęs ar dėl vaikų. Kiti siekia tolimesnių tikslų. Pastarųjų gyvenimas gali būti skirtas ne tik sau ar šeimos nariams, bet ir visuomenei, valstybei, žmonijai.
Todėl teisus filosofas, kuris sakė: „Būtent toks gyvenimo tikslas – gyventi taip, kad ir po mirties liktum gyvas.“
Deja, kai kam gyvenimas yra tyli neviltis. Laimingas dažnai ne tas, kuriam šypsosi laimė (tai akivaizdžiai patvirtino kai kurie loterijų laimėtojai), o tas, kuris vertina gyvenimą ir moka džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena. Mano nuomone, žmogaus misija paprasta: siųsti kitiems šviesą, tiesą, supratimą, pažinimą ir švelnumą į slapčiausias žmonių širdies kerteles, tikintis ką nors pakeisti į gerąją pusę.
Savitaigos galia žmogaus gyvenime
Daugelis žmonių nesupranta ir neįvertina savitaigos reikšmės gyvenime. Tai – galingas ginklas, tik reikia mokėti juo naudotis. Reikia skirti įtaigą ir savitaigą. Pirmoji priklauso ne nuo paties žmogaus, o nuo kitų. Asmuo įtaigą gali priimti arba ją atmesti.
Melagingą įtaigą labai plačiai ir sumaniai savo tikslams dabar naudoja vienos kaimyninės valstybės vadovai, o kokia įtaiga savo tautai pasižymėjo Adolfas Hitleris, manau, kiekvienam aišku. Tuo tarpu savitaiga galime užsiimti kiekvienas. Tam tikslui Rytų religijos naudoja mantras – proto skleidimą.
Teigiamas emocijas galime sužadinti bendraudami su pasąmone. Taip mes patys atsakingi už savo dvasinę ir fizinę sveikatą. Nuolat generuojant teigiamas mintis, galime pasiekti stulbinamų rezultatų. Daugelis net neįsivaizduoja, kaip galvos smegenys veikia mūsų organizmą. Svarbiausia, mintys turi būti pozityvios.
Kokią milžinišką įtaką žmogui turi savitaiga, liudija šis pavyzdys, kurį jau esu pateikęs ankstesniame straipsnelyje. Pažįstamas daktaras Toronte (Kanadoje) aplankė vieną seniausių šio miesto gyventojų Averį Kuką, sulaukusį šimtojo savo gimtadienio. Vaikščiojo anas kaip šešiasdešimtmetis ir etuziastingai rodė svečiui savo rožių sodą.
Daktaras jo paklausė: „Kam esate dėkingas už ilgą gyvenimą ir nuostabią sveikatą?“
„Gerai. Pasakysiu, – tarė jis, – Aš nieko kito ir nesitikėjau. Tikėjausi, kad sulauksiu šimto metų. Tikėjausi, kad būsiu sveikas. Tikėjausi, kad būsiu toks, koks esu, todėl jokio stebuklo čia nėra.“
Nors šiuo atveju dėkingumo jausmas paliekamas nuošalėje, tačiau jis taip pat svarbus. Dėkingas žmogus patenkintas tuo, ką turi, o pavyduolį nuolatos graužia pavydo jausmas ir ardo jo sveikatą.
Mūsų smegenys gali priimti tik ribotą kiekį informacijos, todėl mus pasiekia ir duoda reikiamą rezultatą tik tokia informacija, kuri mums svarbi (atitinka mūsų įsitikinimus) ir kuri ateina ne vieną kartą, o daug kartų ir nuosekliai.
Savitaiga padeda įveikti ir stresą. Tai daroma dviem žingsniais – nesijaudinant dėl smulkmenų ir neužmirštant, kad viskas tėra smulkmenos. Daugelis nežino, kad yra toks magiškas pasakymas: „Aš galiu!“
Jis gali padėti įvairiose gyvenimo situacijose: perimant žinias, renkantis darbą ir dirbant bei nugalint gyvenimo sunkumus, pavyzdžui, patyčias. Dar galima pridurti, jog savitaiga turi reikšmės ligų eigai ir išeičiai. Taip pat ir vėžinių.
Čia paminėtų metodikų praktinio įgyvendinimo rezultatai
Tūlas pesimistas, perskaitęs šį tekstą, pasakys: „Visa tai tik teorija, tuščias oro virpinimas.“ Tokiems galiu štai ką pridurti. Esu jau ne pirmos jaunystės. Savo amžiaus neviešinsiu. Kas norės, ras internete. Tik pridursiu, kad teko matyti Antrąjį pasaulinį karą ir karą po karo. Kai gimiau, pasaulyje buvo apie 2 milijardus žmonių, o dabar jau daugiau nei 7.
Paauglystėje mano sveikata buvo prasta, nes po karo atsikėlus į Vilnių teko nemažai badauti. Dabar sveikata puiki, nors kai kuriuos organizmo pakitimus dėl amžiaus tenka pakoreguoti vaistais. Su žmona nuolat vartojame natūralias kraujo krešėjimą mažinančias priemones.
Kiekvieną rytą 7 valandą (nepriklausomai nuo orų ir metų laiko) su keturkoju draugu bėgame į miško parką daryti mankštos. Kiekvieną dieną dviračiu nuvažiuoju 20–50 km, o kai būname Palangoje – net iki 60 km. Vidutinis greitis apie 20 km per val.
Tinkamai pritaikytas, geras dviratis – žmogaus sveikatos šaltinis, nes jis teigiamai pakeičia širdies darbo fiziologiją. Juo važiuojant susitraukinėdami kojų raumenys ritmiškai suspaudžia kojų venas, kurios dirba tarsi siurbliai. Taip į širdį varomas kraujas palengvina jos darbą. Be to dviratis, palyginti su ėjimu ar bėgimu, tausoja kojų sąnarius.
Labai mėgstu plaukti. Viduržemio jūroje, kur vanduo šiltas, nuplaukdavau nuo kranto net apie kilometrą. Pastarųjų metų atradimas – gimnastika vandenyje, todėl nereikia jokių treniruoklių. Jie reikalingi tik žiemą, kada negalima važiuoti dviračiu ir užšalę ežerai.
Sportuojant organizme gaminasi endorfinai – hormonai, kurie kelia nuotaiką, suteikia lengvumo ir žvalumo pojūtį. 3 kg svorio kirviu nesunkiai suskaldau metro storio ąžuolo trinkas, galiu žygiuoti su 30 kg svorio kuprine ant pečių, o šokti rokenrolą – iki devinto prakaito.
Žodžiu, jaučiuosi tarytum man būtų ne daugiau kaip 40 metų, nors ne visi ir 40-mečiai tokius krūvius galėtų pakelti.
Kaip sakė anas kanadietis, jokio stebuklo čia nėra. Svarbu reguliariai užsiimti mėgstama veikla, vadovautis čia pateiktomis rekomendacijomis, treniruoti organizmą ir būti kuo nors naudingu visuomenei. Galima dar pridurti, kad visam tam įgyvendinti reikia vieno mažmožio – stiprios valios ir tam tikros, kruopščiai sudarytos dienotvarkės.
Man pasigailėjimo verti tie vyrai, kurie dėl netinkamo gyvenimo būdo ir silpnos valios užsiaugina tokius pilvukus, kad be veidrodžio negali pamatyti net savo pasididžiavimo!
Šias geranoriškas rekomendacijas siūlau tiems, kurie nori būti laimingesni. O tiems, kurie daro viską, kad jų sveikata būtų prasta, jos netinka.
Jiems galima priminti Dalai Lamos žodžius. Paklaustas, kas labiausiai stebina šiame pasaulyje, jis atsakė: „Tai žmogus. Jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atgautų savo sveikatą. O tada būna taip susirūpinęs dėl savo ateities, kad nesidžiaugia dabartimi. Viso to rezultatas: žmogus negyvena nei dabartyje, nei ateityje. Jis gyvena taip, tarsi nebūtų gyvenęs.“
Linkiu visiems tautiečiams (moterims ir vyrams) įgyvendinant savo misiją šiame pasaulyje, pasirinkti tokią veiklą ir gyvenimo būdą, kad jiems nereikėtų aukoti sveikatos dėl pinigų, nes jos nenupirksi už jokius pinigus. Linkiu, kad jie būtų sveiki ir jaustų tikrą, o ne surogatinį (alkoholis, nikotinas ar net stiprieji narkotikai) gyvenimo džiaugsmą. Eikime ne priekyje ar iš paskos, o šalia vieni kitų!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
