Išvykau dirbti svetur. Išgirdus, ką veikė vyras, akyse aptemo

Apkalbos yra pats blogiausias dalykas, o pomėgis jomis užsiimti – viena bjauriausių žmogaus savybių. Noriu pasidalinti savo istorija ir nuoširdžiai perspėti – nedarykite panašių klaidų, nepasitikėkite niekuo, net geriausiais draugais. Tikrinkite kiekvieną jų žodį ir ko nors imkitės tik šventai įsitikinę, kad tai, ką išgirdote, yra gryna tiesa.

Iš gerų žmonių girdėjom, kad jis tau išvažiavus laiko veltui neleidžia...<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Iš gerų žmonių girdėjom, kad jis tau išvažiavus laiko veltui neleidžia...<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Žiūrėjo gudriai ir vis apsikeisdavo dviprasmiškomis šypsenomis.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Žiūrėjo gudriai ir vis apsikeisdavo dviprasmiškomis šypsenomis.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Viešpatie, tegul tik tai būna netiesa.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Viešpatie, tegul tik tai būna netiesa.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Jolita

Aug 13, 2016, 7:47 PM, atnaujinta May 16, 2017, 12:52 AM

Pati esu tapusi apkalbų auka. Šioje situacijoje įžvelgiu ir dalį savosios kaltės. Jei tik būčiau jų neklausiusi, jei tik būčiau neskubėjusi priimti skaudžių sprendimų, galbūt dabar vis dar būčiau laimingai ištekėjusia moterimi.

Likimas taip susiklostė, kad man teko ieškotis darbo svetur. Žinojau, kad tai laikinas gyvenimo etapas, bet vis tiek į svetimą šalį išvažiavau sunkia širdimi. Ką tik ištekėjau, nenorėjau palikti karštai mylimo žmogaus, bet juk ne viskas klostosi kaip panorėsi, todėl susitaikiau su likimu, susidėjau daiktus ir išvykau iš namų.

Kam yra tekę gyventi toli nuo mylimųjų, toli nuo šeimos narių, tas mane supras. Supras, ką reiškia sielą draskantis skausmas ir ilgesys, kokia brangi kiekviena prie „Skype“ praleista minutė, kai vėl gali matyti brangiausių žmonių veidus ir girdėti jų balsus.

Vyro ilgėjausi be galo be krašto, rodėsi, jaučiu fizinį skausmą, kad jo nėra šalia.

Paskui man pradėjo atrodyti, kad mūsų virtualiame bendravime kažko stinga. Atsirado kažkoks nemalonus šaltukas, tarsi atstumas būtų atvėsinęs jo jausmus. Tai dabar, kai jau nieko nebegalima pataisyti, suprantu – visą tą nejaukumą ir šaltį aš pati sau įsikalbėjau. Nebuvo nieko tokio, dėl ko reikėjo nerimauti ar sukti galvą. Bet tuo metu atrodė kitaip.

Laukiau sugrįžimo kaip išganymo, skaičiavau iki laisvadienių likusias dienas, o vos tik pasitaikė proga – išlėkiau, tiesiog išplasnojau į namus. Visą kelią degiau iš nekantrumo. Pagaliau aš jį pamatysiu, pagaliau apsikabinsiu... Pagaliau susitiksiu su artimaisiais ir su draugais.

Po pasibuvimo su vyru išsisklaidė visi mano įtarimai. Tada ištrūkau į susitikimą su draugėmis.

Iš pradžių tas susitikimas buvo linksmas ir aš džiūgavau bendraudama su draugėmis, kol pastebėjau, kad jos keistai į mane žvilgčioja. Žiūrėjo gudriai ir vis apsikeisdavo dviprasmiškomis šypsenomis. Nesu žmogus, kuris nutylėtų, todėl iš karto paklausiau, kas yra. Jeigu kažkuo neįtinku, tegul iškart man pasako, nevynioja į vatą.

Ta, kurią visą gyvenimą laikiau artimiausia, pasimaiviusi išrėžė: „Taip ir taip, nežinau, kaip čia tau gražiau pasakius, bet mes taviškį ne vieną kartą matėme važinėjantį su kita. Iš gerų žmonių girdėjom, kad jis tau išvažiavus laiko veltui neleidžia...“

Man tą akimirką tiesiog žemė išslydo iš po kojų. Akyse aptemo, krūtinę prislėgė sunkiausias akmuo. Nei įkvėpti, nei iškvėpti... jaučiausi tarsi skęsčiau, grimzčiau į gilumą.

Paskubėjusi atsisveikinti iškūriau į namus, o galvoje kalė viena vienintelė mintis: gal visa tai netiesa, gal niekas nepasitvirtins... Viešpatie, tegul tik tai būna netiesa.

Grįžusi į namus vos susitvardžiau nepradėjusi čia pat ant slenksčio aiškintis santykių. Sukandusi dantis pakišau skruostą pabučiavimui ir tylomis nuslinkau į miegamąjį, o naktį jam pabandžius prisiglausti intymiau, piktai atstūmiau.

Kelias likusias iki kito išvažiavimo dienas stebėjau savo mylimojo elgesį, bet jis elgėsi taip pat, kaip visada. Nerodė jokių nerimo ar pasikeitusio požiūrio ženklų.

Nutaikiusi progą išnaršiau vyro telefoną. Neradau jokių nepažįstamų skambučių ir jokių įtartinų žinučių, bet juk jas galima ištrinti! Net išnaršiau jo paskyrą internete... nieko! Bet ir paskyrų gali susikurti kiek tik nori... žodžiu, galvojau jau vis tiek blogai.

Mane tiesiog užvaldė mintys apie jo neištikimybę. Košmaruose matydavau jį lovoje su kita, pabusdavau apsipylusi ašaromis. Išvažiavusi antrą kartą visur ir visada ieškojau jo neištikimybės ženklų. Ir jų visada surasdavau. Jis nepalinkėjo man labos nakties. Jis neatsiliepė, kai skambinau. Jis jau seniai nerašė, kaip manęs geidžia...

Pradėjau rečiau rašyti jam pati, o kai pasiskambindavom per „Skype“, paskubėdavau nutraukti ryšį. Į jo meilės pasakymus ir švelnumus atsakydavau su ironija ir pajuoka, tyčiodavausi iš bandymų pasakyti, kaip manęs pasiilgo. Netikėjau. Visais įmanomais būdais bandžiau jį atstumti, parodyti, koks jis man nesvarbus.

Galų gale, prieš baigiantis mano darbams užsienyje, mes jau buvome kone ant skyrybų ribos. Iki lemtingo žingsnio mudu skyrė vos vienas rimtas konfliktas.

Grįžusi į Lietuvą net neužsukau į namus. Iškart nulėkiau susitikti su draugėmis. Ten man jos vėl pašnekėjo, kad matė ir iš kitų girdėjo, jog mano vyras vis dar važinėjasi su kita.

Parlėkiau į namus naktį. Radau vyrą, laukiantį manęs. Piktą, kad nepaskambinau ir nepasirodžiau laiku. O aš užsipuoliau jį dar tarpduryje, pradėjau šaukti, kaltinti, klykti, galop puoliau kumščiais...

Jis tylėjo. Visą tą laiką tylėjo, o kai šokau ant jo, tiesiog nustūmė ir nė žodžio netaręs išėjo pro duris. Tą naktį neatsakinėjo į mano isterijos kupinus skambučius, nesusisiekė niekaip kitaip. Aš tai krausčiausi iš proto, iš baimės, kad jam atsitiko kažkas blogo, tai su piktdžiuga galvojau, kad nulėkė viską išpasakoti savo meilužei.

Grįžo tik ryte, nurimęs ir neapsakomai liūdnas. Pasakė, kad viską gerai apgalvojo ir nusprendė – skyrybos. Pastaruoju metu mes sutariame nekaip. Jis nenori ir negali gyventi su moterimi, kuri juo nepasitiki. Kuri nešvariomis apkalbomis tiki labiau nei mudviejų jausmais. Be to, jis turi principus ir jaučiasi baisiai pažemintas.

Aš taip pat turėjau savo principus, todėl išrėkiau jam į akis, kad varytų pas tą savo... Jis išėjo. Bet pasirodo, kad ne pas meilužę.

Išsikraustė pas savo mamą, gyvenančią tame pačiame mieste. Nes iš tiesų tos mistinės kitos, tos meilužės niekada nebuvo. Visa jo neištikimybė buvo apkalbos. Viskas buvo ne taip, netiesa. Kaip vėliau sužinojau, jis tikrai porą kartų yra pavežė savo viršininko žmoną, beje, kai pats viršininkas paprašė.

Visą tą laiką, kol jį kaltinau ir abejojau, jis laukė namuose ir ilgėjosi manęs. Tik manęs.

Dabar su manimi jis nebendrauja, nes yra užsispyręs ir įskaudintas. Pradėjo tvarkyti skyrybų dokumentus. O aš... aš jo beprotiškai ilgiuosi. Keikiu save, kad patikėjau apkalbomis.

Jeigu jis perskaitys šitą mano laišką ir pažins, gal supras, kaip labai gailiuosi. Ačiū.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.