Ir ne, nesu žurnalistas kuriantis laiškus, bet neslėpsiu, man patiko ne tik rašyti, bet ir išgirsti jūsų nuomonę. Tai antras laiškas redakcijai. Nežinau, ar įdės.
Tai va: po mano laišku aibės komentatorių ragino mane išsiskirti su žmona, kitiems mano istorija pasirodė juokinga. Na, kam juokinga, o kam ir ne. Man juokinga nebuvo, o dabar dar blogiau su žmona: ji atsidavė grybams! O paskui dar ir kaimynas jai pasiūlė eiti su juo grybauti. Pasakė, kad čia nieko tokio!
Nieko tokio? Galite mane laikyti kvanktelėjusiu, siūlyti skirtis, bet po tiek gyvenimo metų kartu nėra taip paprasta. Kur dabar eisiu? Į kažkokį pensininko varganą butelį eiti nenoriu. Vienišam karstytis sienomis niekam nelinkiu. Tas, kas nebuvo išsiskyręs, nesupras. Be to, ir žmona nenori, jai gera su manimi, matau, kad nemeluoja.
Bet iš pradžių apie naują žmonos aistros objektą: grybus. Išėjome vieną šeštadienį pagrybauti. Miške gražu, šilta, jauku. Neslėpsiu, tikėjausi romantiško pasivaikščiojimo, pasiglamonėjimo su žmona bent. Na ir kas, kad mums po 65-rius metus? Mes dar nemirę!
Kur tau! Eilinis skaudus apsirikimas! Matau savo akimis, kaip žmona, tik ką suradusi kalpoką, tiesiog nesigėdydama jį glamonėja, jos aikčiojimas per visą mišką skamba. Sako man: „Matai koks grybas! Kokia galvutė! Koks stangrus!“ Ir taip prie kiekvieno grybo per visus tris kibirus! Akys tik žvilga, aistra – lyg ugnikalnio lava per kraštus, krūtinė kilnojasi! Pjauna tą kotą su didžiausiu malonumu.
Sakau žmonai: „Klausyk, žmonele. Tu taip išsidirbinėji su tais grybais, o tokios ant manęs ar po manimi jau dvidešimt pastarųjų metų nesu matęs! Ar negalėtum su tokia pat aistra manimi ir mano „galvute bei stangrumu“ grožėtis, glamonėti? Tik pjauti to „kalpoko“ įsismaginus nereikia“.
Jokios reakcijos į mano priekaištą, mat lyg kokiame kitame pasaulyje, lyg transe kokiame buvo atsidūrusi. Bala žino kokių grybų prisiragavo. Ji grybų ekspertė, visus kaip nuluptus žino. Tiesa, lupti tas ūmėdes reikia man, ji tik baravykais, raudonviršiais ir kalpokais užsiima!
Ji grįžo iš miško laiminga, aš – įsiutęs. Pasakiau, kad daugiau grybauti neisiu. Mačiau, kad mano pareiškimas jos nesujaudino. Tada pagrasinau, kad neleisiu jai daugiau į mišką eiti. Ji atšovė, kad ir viena gali eiti į mišką, nes jau pilnametė, taip sakant. Pasakiau jai, kad per mano lavoną. Nusiramino.
Bet po kelių dienų paskelbė: „Einu į mišką, bet ne viena. Kaimynas pasiūlė eiti su juo pagrybauti.“ Ji tuo kaimynu pasitikinti, o ir aš jau kelis dešimtmečius jį pažįstu kaip patikimą kaimyną.
Patikimas kaimynas!? Žinau istoriją, kai vienas vyras, kuris vaikus prižiūrėjo, kai žmona dirbo, eidavo su „patikima kaimyne“ šunis pavedžioti. Tas vedžiojimas vieną dieną baigėsi lovoje su ta patikima kaimyne. Tas paliko savo žmoną, kaimynė savo vyrą. Jis persikraustė į kaimynės namą visiškai šalia, nes abu namai ribojasi. Tai štai tokios pasekmės to pasitikėjimo tais „patikimais kaimynais“.
Iškėliau ultimatumą žmonai: arba grybai ir kaimynai, arba aš. Daugiau kompromisų su ja nebus, nes ji jokiems kompromisams nepasiruošusi. Tikriausiai senatvėje pasimaišė, nežinau.
Ji savo ruožtu pareikalavo, kad nustočiau rašyti viešus laiškus, nes žmonės atpažins ir pirštais užbadys – mane. Atsakiau, kad nesame žvaigždės, niekas mūsų nežino, bet šį laišką išsiųsiu kaip įspėjimą. Tegul visi mato ir ne man vienam patarimus skaldo. Įgriso iki gyvo kaulo tie jos išsidirbinėjimai su pomidorais, agurkais, grybais ir kaimynais. Įgriso. Ir aš turiu savigarbos pakankamai, dar nesu sukežęs vyras, kurį galima ant piršto vynioti kaip nori!
Tokie mano keisti reikalai, kurių niekam nelinkiu. Bet, žinoma, jeigu nusiramins, tai ir rašyti nereikės. Gaila...
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų rugpjūčio 17 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
