Ištekėjau „iš reikalo“ ir nebijau to prisipažinti, nes savo būsimą vyrą tuo metu tikrai mylėjau. Mes jau gyvenome kartu, kalbėjome apie santykių įteisinimą ir nieko baisaus jei tai atsitiko kiek anksčiau, nei planuota.
Gimė sūnelis, po poros metų vėl pasijutau nėščia. Ir nors prieš tai su vyru sutarėme pusėtinai, po antrojo nėštumo viskas pakrypo daug blogesne linkme. Dažniau bardavomės, kartais jis įpykęs išlėkdavo iš namų visai nakčiai, palikęs mane su didžiausiu pilvu ir mažu vaiku ant rankų. Grįžęs elgdavosi švelniau, bet po poros dienų viskas vėl prasidėdavo iš naujo.
Man reikėjo bėgti jau tada, nes buvo aišku, kad iš šitos santuokos nieko gero nebus, bet tuo metu jaučiausi tokia bejėgė. Galvojau, kad viena nesusitvarkysiu su dviem vaikais ir nė karto man netoptelėjo, kad ir taip iš esmės tvarkausi viena.
Gimus vaikeliui, vyras persikraustė miegoti į kitą kambarį, jaunėliu sūnumi domėjosi mažai. Teisindavosi, kad nežino ką veikti su tokiu mažu vaiku. Mažylis buvo labai neramus, jaučiausi tokia pavargusi ir atbukusi, tylomis net apsidžiaugiau, kad vyras manimi daugiau nesidomi. Vien mintis apie tai, kad reiktų dar ir vykdyti sutuoktinės pareigas, varė man siaubą.
Pagaliau vaikiukas išaugo iš pampersų ir galėjau išleisti jį į darželį, o pati grįžau į darbą. Sukausi kaip voverė rate: darbas, darželis, namai, vėl darbas. Aš nuveždavau vaikus ir juos pasiimdavau. Vėliau vežiojau juos į pradinę ir lėkdavau vakare pasiimti iš prailgintos grupės. Leisdavau su jais kiekvieną laisvą minutę ir net būdama tokia užimta sugebėjau išsikovoti, kad pakeltų atlyginimą.
Mano vyrui sekėsi blogiau. Iš senojo darbo jį atleido. Įsidarbinęs naujame jis pamažu pradėjo gerti. Jau anksčiau tam turėjo polinkį, bet jam sekėsi jį kontroliuoti. Dabar kaip nuo grandinės nutrūko... Vis dažniau grįždavo namo įpūtęs ir rasdavo tam, pasak jo, rimtų priežasčių. Pavyzdžiui, naujo darbuotojo prirašymas, laistė naują bendradarbio mašiną, kažką atleido ir tas atsisveikinimui pastatė butelį... Galų gale pradėjo kiekvieną vakarą grįžti su pora skardinių alaus, kurias išmaukdavo namuose prie televizoriaus.
Išgėręs jis pasidarydavo labai baisus. Išlįsdavo pačios blogiausios jo savybės: pradėdavo kabinėtis išvertęs baltas akis, žeminti ir tyčiotis. Yra ir pastūmęs, įspyręs. Tiesa, niekada nedarydavo šito prie vaikų.
Gyvenimas su juo pasidarė nemielas. Meilę pakeitė prisirišimas, o vėliau ir neapykanta bei panieka. Nebuvo dienos, kad nepagalvočiau apie skyrybas, bet vos tik apie tai pagalvojus man kildavo panika. Na, kaip aš viena, vaikams juk reikia tėvo, kokia motina būčiau išskyrusi sūnus su jų tėvu, kiek šeimų šitaip gyvena ir nieko. Gyvena kartu dėl vaikų, o kartu laimingai sulaukia senatvės.
Savo bejėgiškumą ir baimę keisti gyvenimą dangsčiau rūpesčiu ir vaikų poreikiais. Nesusimąstydavau, ar vaikams reikalinga mama, kuri yra amžina auka, kaip jie jaučiasi augdami tokioje nesveikoje aplinkoje ar kaip tai paveiks jų tolimesnį gyvenimą ir brendimą.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Konfliktai tarp mudviejų su vyru dažniausiai vykdavo vaikams jau sumigus, todėl naiviai maniau, kad jie nieko nepastebi ir yra dar per maži, kad suvoktų kas vyksta. Galvojau, kad jie nepastebi namuose tvyrančios įtampos. Atrodė, na, kiek apie peripetijas tarp suaugusių žmonių gali suprasti devynerių metų vaikas?
Vienas įvykis viską sustatė į vietas ir man tada atsivėrė akys. Vyras grįžo vėlai, vėl gerokai įmetęs. Pradėjo kabintis. Tylėjau, nes žinojau: jei ką nors atsakysiu, viskas gali baigtis ne tik kabinėjimusi. Jis vadino mane kekše, paskui nors ir tylinčią smarkiai pastūmė.
Išėjau iš virtuvės, džiaugdamasi, kad vaikai miega, bet jaunėlis sūnelis pasitiko mane vaikų kambario tarpduryje. Jis visas drebėjo.
Mama, kodėl tu su juo gyveni? – paklausė manęs. Ne su tėčiu. Net ne su tėvu. Paklausė, kodėl aš gyvenu su juo. Kalbėjo apie savo tėvą kaip apie svetimą žmogų.
Man suspaudė širdį iš gailesčio ir siaubo. Staiga aš supratau, kokia buvau kvailė. Mano sūnūs, kuriuos gyvendama su vyru bandžiau išgelbėti nuo skyrybų pragaro, ir taip kiekvieną dieną gyveno pragare ir baimėje. Veltui bandžiau save įtikinti, kad jie nieko nežino nemato ir nesupranta. Pasirodo, supranta.
Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę. Kitą rytą paskambinau mamai, verkdama papasakojau, kas atsitiko, ir pasiprašiau laikinai pas ją pagyventi.
Oficialus skyrybų procesas baigėsi prieš kelis mėnesius. Pradėjusi gyventi atskirai supratau, kad iš tiesų vyras vaikų gyvenime nedalyvavo tiek, kiek buvau sau įsikalbėjusi. Praktiškai niekas nepasikeitė. Aš uždirbau ir aš toliau rūpinausi vaikais. Vyras net nepasveikino vyresnio sūnaus su gimtadieniu. Net nepaskambino.
Aš pati pradėjau jaustis gerai tuoj po išėjimo. Staiga ir saulė pasirodė skaistesnė ir žolė žalesnė. Atsirado daugiau energijos, dingo baimė ir įtampa, tapau darbingesnė ir linksmesnė.
Sūnūs tėvą prisimena retai ir, kiek matau, nelabai jo pasiilgsta. Todėl kiekvieną dieną dėkoju už tai, kad man nušvito protas ir besidangstydama rūpesčiu, o iš tiesų baime, nesuspėjau sugadinti savo vaikams gyvenimo. Jie daugiau negyvena pragare, kurį jiems kaip rojų įsivaizduodavau.
Todėl dabar galiu drąsiai pasakyti – gyvenimas kartu tik dėl vaikų tai blogis visiems. Ir tėvams ir vaikams. Todėl kentėti tikrai neverta.