Štai, vienas „proto bokštas“ rašo: „Gaila, kad durniai neapsiriboja dienoraščiais, o lenda į viešumą“. O čia kitas rašinėtojas, neturintis jokios atjautos žmogui: „Jau seniui, kuriam 61 metai... klimaksas!!!! Seni, jei nieko negali, tai eik miegot, o nerašinėk į laikraštį“.
Kas jūs per žmonės, lietuviai jūs?! Visas problemas šeimoje būtinai reikia uždaryti tarp keturių sienų po devyniais užraktais! Todėl ir nenuostabu, kad vyras gali baladoti žmoną dešimt ar daugiau metų, bet kaimynai tyli, apsimeta, kad negirdi ir nežino. Nenuostabu, kad žmonės žudosi, nes nėra kam širdies atverti.
O jūsų pikdžiugiškas, nežmoniškas rašliavas perskaitė mano žmona. Ir ta užsipuolė mane su triukšmais: „Matai, žmonės tave kvailiu laiko. Ko čia rašinėji nesąmones! Mūsų giminės jau atpažįsta ir tave, ir mane, ir mano bendradarbės taip pat! Tikrai kažkoks klimaksas tave kankina. Kol nebuvai pensijoje, buvai užsiėmęs ir nusispjauti tau buvo į mano agurkus, pomidorus ar grybus. Svarbiausia, kad viskas buvo ant stalo! Reaguodavai, kai tų daržovių nebūdavo.“
Girdėjote? O tai kam man širdį atverti, kai žmona taip atsiduoda savo hobiui, kad pamiršta savo antrą pusę. Tai kam čia klimaksas į smegenis muša?
Todėl rašau, nes prašau pagalbos, patarimo. Neturiu šimtų eurų mokėti psichologams, juo labiau, kad mano žmona taip nuo manęs atsiribojusi, kad ir dešimties metų psichoterapija nepadės. Todėl pykstu, kai vienas trenktas, beširdis anonimas pataria dienraščiui: „Čia pas jus redakcijoj vyksta konkursas, kas debiliškesnį rašinėlį sukurps??? Tyčiojatės iš savo auditorijos – spjaudot į veidą. Atsisuks visa tai prieš jus. Jau atsisuko.“
Pasakiau žmonai, kad neskaitytų, geriau su manimi pabendrautų, manęs išklausytų. Atšauna, kad ką čia su durniumi šnekėti, pomidorus reikia laistyti ir eina lauk pas tuos savo pomidorus. Kad jau greičiau ruduo ateitų ir baigtųsi tie agurkai, pomidorai ir grybai.
Ai, tiesa, sode obelys nuo vaisių lūžta, tai prasidės kompotai, konservai... Viešpatie tu mano, net nežinau, kaip žmoną atgauti. Myliu ją.
Na, gerai, perskaičiau ir rimtų žmonių patarimus. Vienas ar viena, nežinau, rašo: „Koks liūdnas gyvenimėlis... Bent knygą perskaitykite, nesimatys ir žmonos, ir agurkų su grybais... Siaubas, o ne gyvenimas šio žmogaus“.
Esu perskaitęs aibes knygų, prisipažinsiu, buvau bibliotekininkas. Retas atvejis. Šiandien bibliotekininko vyro ir su žvake nesurasi. Vien tik moterys aplinkui. Prisiklausiau jų baisių istorijų apie santykius su savo vyrais iki gyvenimo pabaigos. Vos ne visi geria, darbo neturi, bet didžiuojasi aukštuoju išsilavinimu.
Čia mažesniuose miesteliuose, nežinau, kaip didžiuosiuose. Tie vyrai su jomis nesikalba, jos pačios neša jungą, tik darbe tarpusavyje pasikalba. Ne su manimi. Aš juk vyras, jų priešas.
Supratau, kad vyras su žmona turi kalbėtis, leisti išsikalbėti. Bet ypač žmonos, moterys mano, matau tai ir iš anoniminių komentatorių, kad vyras yra visiškas stuobrys be jokių jausmų, skausmų, be jokio artumo noro. Žinoma, kai to artumo nėra mėnesiais, nes žalias agurkas, matyt, įdomesnis už mano.... pradedi sienomis laipioti. Juk tiesa, vyrai, kad mes apie seksą kas antrą minutę pagalvojame?
O kai pensininku tampi, tai tos seksualinės svajonės juk niekur nedingsta, juk gyvas žmogus dar esi. Kas tie 65 metai šiais laikais? Tie, kurie iš manęs tyčiojasi, palaukite, kai jūs sulauksite tiek metų, suprasite ir manęs atsiprašinėsite! Kai nebelieka darbo, kai esi išmestas lyg musė iš barščių, staiga pastebi, kad tavo antra pusė gyvena visiškai kitoje tikrovėje su visai kitais interesais.
Noriu padėkoti poniai Gražinai. Nežinau, ar vardas tikras. Ji rašo štai ką: „Ach, koks baisus gyvenimas, kai interesai nesutampa. Nemėgstu žvejoti, bet kartą išsiruošiau su vyru ir vaiku į žvejybą: ir jam gerai, ir aš pasideginau (kai buvome jauni). Nemėgstu grybauti, bet dėl šeimos gerovės važiavome į mišką ir maišais vežėme grybus, naktimis abu tvarkėme.
Laikėme turistus: abu skalbėme patalynę, jis skalbė dar ir vystyklus. Kai grįžęs iš darbo pietums norėjo cepelinų, o ne mano pagamintų pietų, nepykau, jis darėsi cepelinus, šeštadieniais 7 val. ryto kepė vištą, aš mezgiau jam megztinius. Jis nemokėjo žaisti šachmatais, išmokiau – abu „kaifavome“ žaisdami, (kai buvome jauni). Aš marinavau agurkus ir dariau kompotus, jis uždarinėjo stiklainių dangtelius.
Dabar mums virš 60, nedegame meile, bet jei galėtume, eitume grybauti ir darytume abu konservus. Grįžę iš darbo abu gaminome pietus: jis skuto bulves, o aš burokus. Kokias problemas kelia žmonės iš neturėjimo ką veikti. Jau laikas į viską žiūrėti paprasčiau.“
Ačiū, ponia Gražina, bet ne visiems taip „paprasčiau“ pavyksta. Jos interesai yra tik jos ir į mano jai nusispjauti. Šiandien žmona atėjo ir pasakė, kad mane palieka, nori, kad išsikraustyčiau, jai mat jokių rašliavų ir rašytojėlių nereikia. Pasakė, kad gėda prieš visus, kad žmonės ją pirštais bado. Tai štai, jūs, anoniminiai neapykantos ir patyčių skleidėjai, tai jūsų niekingas darbas!
Nieko nebeliko kaip tik prižadėti jai, kad daugiau nerašysiu ir nepriekaištausiu jai nei apie sekso trūkumą, nei dėl jos meilės daržovėms. Puoliau ant kelių ir atsiprašiau. Nenoriu likti vienas tarp nežinia kieno keturių sienų prie kokios nors svetimos kūno. Taip, vienišų moterų taip pat netrūksta, susirasčiau nesunkiai, bet bala nematė tų agurkų...
Linkiu jums, net ir šlykščiausiems anoniminiams komentatoriams, sėkmės gyvenime. Kaip sakoma kažkokioje amerikiečių TV laidoje: „Nedarykite šito namuose!“. Daugiau nerašysiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
