Prieš keletą mėnesių nusprendžiau pakeisti gyvenamąją vietą ir išsinuomojau butą. Pamačiau ir įsimylėjau – jaukus, erdvus, o ir kaina nesikandžioja.
Prieš įsikraustant šeimininkai perspėjo, kad apačioje gyvenantys kaimynai nelabai draugiški, mėgsta prikaišioti dėl triukšmo ir, trumpai tariant, skųstis. Kadangi butas man taip patiko, pagalvojau, kad iškęsiu tuos kaimynus, nejau gali būti taip blogai? Pasirodo, gali.
Pagyvenus jame gal porą savaičių, pas mane į svečius atėjo dvi draugės. Pasipjaustėme užkandžių ir gerdamos vyną kalbėjomės. Kartas nuo karto garsiau nusijuokdavome, o nusijuokus iš apačios girdėdavom trenksmus.
Iš pradžių nesupratome, kas dedasi. Tačiau po kurio laiko sulaukėme skambučio į duris. Nustėrau, pamačiusi už jų stovintį policijos pareigūną. Pirma mintis buvo, kad nutiko kokia nors nelaimė, tačiau tuoj paaiškėjo, kur šuo pakastas. Pasirodo, kaimynai iš apačios šluota trankė į lubas, nes mes neva per garsiai juokėmės. Nesulaukę, kol nutilsime, jie iškvietė policiją.
Nors tikrai nemaniau, kad mes kėlėme tiek triukšmo, atsiprašiau, ir paėmusi porą gabalėlių pyrago nuėjau pas kaimynus norėdama lyg ir išpirkti kaltę. Tačiau durų jie neatidarė, nors tikrai buvo namuose. Pagalvojau sau, kad jei kada vėl ateis draugų, būsiu atsargesnė. Netgi buvau pasiryžusi juos perspėti, jei planuosiu didesnį susibūrimą.
Tačiau nutiko taip, kad nereikėjo nei didesnio susibūrimo tam, kad jie vėl parodytų, kokie „draugiški“ yra.
Trankomą šluotą įpratau girdėti beveik kas vakarą. Kartais atrodydavo, kad jiems trukdo kiekvienas mano sukeltas garsas. Per keletą gyvenimo naujame bute mėnesių jie policiją man iškvietė 5 kartus. Nei karto pareigūnai nerado, dėl ko prie manęs prikibti ar išrašyti baudą, o per kaimynus mano kantrybė lyg ir sustiprėjo.
Tačiau visos ribos buvo peržengtos antradienį. Po darbo grįžau apie 18 val. Gaminausi vakarienę. Begaminant išslydo iš rankų ir ant grindų nukritęs sudužo molinis dubenėlis.
Sušlaviau šukes, baigiau gamintis vakarienę, pavalgiau. Bevalgydama pastebėjau, kad ant grindų vis dar mėtosi mažos dubenėlio šukės. Pasiėmiau dulkių siurblį ir pradėjau siurbti. Buvo apie 19 val. vakaro.
Negirdėjau nei vieno šluotos smūgio, net nustebau, nes iki tol, siurbiant grindis, kaimynai parodydavo, kad jiems trukdau. Būčiau žinojusi, kas bus po to, nebūčiau stebėjusis.
Išsiurbusi virtuvę, perėjau į kitus kambarius, koridorių prie durų. Būtent pastarąjį besiurbliant sulaukiau skambučio į duris. Pažiūrėjau pro akutę duryse, pamačiau du policijos pareigūnus.
Atidariau duris, pasisveikinau. Jie paklausė, kas čia kelia triukšmą. Parodžiau į už nugaros man buvusį dulkių siurblį ir pasakiau: „Jis.“ Pareigūnai nusijuokė, sakė suprantantys, kad nieko blogo nedarau, tačiau negalintys nereaguoti, nes o jei iš tikro kažkokius velnius krečiu. Padėkojau jiems už supratingumą ir atsisveikinau.
Buvau labai supykusi. Nusileidau pas kaimynus, paskambinau į duris. Niekas neatidarė. Paskambinau dar kartą. Jokios reakcijos. Tokie drąsūs man kviesti policiją, tačiau nė karto neatėjo tiesiog draugiškai, kaimyniškai paprašyti, kad gal nesurbčiau grindų ar netyčia neišmesčiau dubenėlio ant žemės. Nė karto neatidarė durų, kai norėjau su jais pasikalbėti, pasiaiškinti, kuo aš jiems taip trukdau.
Niekada nesulaukiau skundų nei iš vieno kito kaimyno. Gyvenu ketvirtame aukšte. Niekada nesiskundė nei kaimynai iš šonų, nei iš viršaus. Tik šie, po manimi gyvenantys pikčiurnos, sugeba gadinti nervus.
Užbėgdama už akių pasakysiu – vakarėlių nerengiu, nebent ateina tos pačios dvi draugės, mano dulkių siurblys nėra koks sovietinis, nuo kurio langai drebėtų, neturiu augintinių, neturiu vaikų.
Kaimynai ne kokie pensininkai. Vieną kartą, dar neilgai pragyvenusi naujajame bute, juos sutikau laiptinėje. Maždaug 45-50 metų pora, atrodo tvarkingi. Nežinodama, kaip jie elgiasi, dar ir pasakyčiau, kad malonūs.
Nežinau, ką daryti toliau, – su kaimynais tartis nepavyksta, bet ir buto keisti nenoriu, nes vargu ar tokiomis geromis sąlygomis kažką rasiu. Turbūt belieka sukąsti dantis ir kartas nuo karto bendrauti su policininkais.
Galbūt paruošiu jiems puodukus ir kas kartą atvykus išvirsiu arbatos?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
