Jokiu būdu nenorėjau juodinti mūsų gintarinio pajūrio. Tikiu, kad Basanavičiaus gatvė – pati gražiausiai pasaulyje, barai jaukiausi, muzika geriausia, o svarbiausia, kad žmonės yra tiesiog puikūs, paprasti, nuoširdūs ir pasiturintys poilsiautojai.
Nepaisant to, vis daugiau mūsų tautiečių renkasi poilsį užsienyje, o ne mūsų kurortuose. Aš taip pat atostogoms skirtas santaupas nusprendžiau paaukoti ne gimtajam, o užsienio biudžetui. Aš nekaltas, kalta, kaip sakė vienas Lietuvos patriotas, aplinka.
Taigi, skrydis kaip skrydis. Palydovės, kėdės, orlaivio kapitono balsas, papasakojęs keletą smulkmenų apie skrydį, ir maistas. Jei truputį smulkiau, iš anksto užsisakėme pietus. Maistas valgomas, bet kitą kartą tas tris valandas pabūsiu nevalgęs.
Kapitono informacija apie skrydį trumpa ir nelabai aiškiai girdima. Gal geriau kokį įrašą paleistų. Užsidėjai ausinuką ir klausai – pažiūrėkite kairėn, dešinėn, apačion, pabandykite įsivaizduoti šalį, virš kurios skrendame. O jei kokiame mažame ekranėlyje matytume filmuką apie tas šalis, tai ir įsivaizduoti nereikėtų. Klausant tokio pasakojimo ir žiūrint filmuką neprailgtų kelionė.
Krėslai patogūs, kojoms vietos mažoka, užtat mielos, paslaugios ir gražios palydovės atperka visus smulkius nepatogumus, trunkančius tik tris valandas. Iš Vilniaus į Palangą autobusu reikia važiuoti keturias su puse valandos, ir nieko – nuvažiuoja.
Viskas tiksliai, viskas pagal grafiką, jokių vėlavimų, jokių užlaikymų. Bagažą į rankas, pro vartus lauk, o čia... Žinokite, pagalvojau, kad kas į orkaitę įkišo. Nesu saunų mėgėjas, tai norėjosi apsisukti ir pulti atgal į vėsų oro uosto pastatą, bet... trauktis nebuvo kur.
Netoliese pamatėme kelionę organizavusios agentūros atstovą. Pasitiko, paaiškino kur eiti, pas ką užsiregistruoti ir kur stovi autobusas. Viskas puikiai suorganizuota ir įsitikinome, kad agentūra rūpinasi ir maloniai bendrauja su savo klientais ne tik Lietuvoje, bet ir toli nuo jos.
Autobusas geras, tvarkingas, švarus, su kondicionieriumi ir, svarbiausia, mandagus, paslaugus, maloniai besišypsantis vairuotojas. Nuo pirmų minučių pajutome, kad mes esame čia laukiami.
Kelionė iki mūsų viešbučio truko beveik dvi valandas, bet neprailgo. Mus lydėjęs atstovas beveik visą kelionę kalbėjo nesustodamas ir suteikė daug labai naudingos informacijos. Pamokė kelių pagrindinių turkiškų žodžių, vaizdžiai papasakojo apie bendravimo parduotuvėse, gatvėje ypatumus.
Patarė kur eiti, kur geriau neiti, kur kreiptis kažką pametus, susirgus, ką valgyti, ko geriau neragauti, vienu žodžiu, iškilus kažkokioms problemoms nesiblaškyti, nepanikuoti, neiti pas vietinius burtininkus, o skambinti agentūros darbuotojui bet kuriuo paros metu. Pasirūpins viskuo. Patikėkite, tikrai ramiau jautiesi, kai žinai kam skambinti, o malonus agentūros atstovas sudarė patikimo žmogaus įspūdį.
Viešbutyje vėl visapusiškas rūpestis. Vairuotojas iškrovė lagaminus, vaikinukas viską sunešė prie registratūros. Na, kaip tokiems paslaugiems darbuotojams neduosi arbatpinigių. Tikrai negaila. Agentūros atstovas palydėjo iki registratūros, atsisveikino ir maloniai priminė, kad vakare visų mūsų lauks susitikimų salėje. Suteiks dar papildomos informacijos, išklausys pageidavimų ar skundų.
Mums, kaip vyresnės kartos atstovams, viskas iš karto tapo aišku, nes visas personalas daugiau ar mažiau kalba mums suprantama kalba. Kambarys turėjo atsilaisvinti vidurdienį, tai turėjome dar beveik porą valandų laisvo laiko. Registratūroje davė korteles paplūdimio rankšluosčiams, parodė, kur galime pavalgyti, ir paskatino pradėti poilsiauti.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Žvilgtelėjau į viduryje holo sukrautus lagaminus.
– Nesijaudinkite, čia niekas nedingsta, – nuramino maloni tarnautoja.
Tikrai niekas nebuvo dingę, kai sugrįžome po poros valandų. Per tą laiką apėjome teritoriją, spėjau išsimaudyti jūroje, nusvilti saulėje, pavalgyti ledų, skanėstų, atsigerti įvairiausių gėrimų, na, ir, žinoma, papietauti.
Esu daug matęs švediškų stalų, bet tokios gausybės ir įvairovės dar neteko matyt. Taip, prisipažįstu, persivalgiau, gerai, kad paslaugus berniukas užnešė lagaminus. Ir jam nepagailėjau arbatpinigių. Davėme tiek kiek duoda daugelis 1-2 dolerius.
Kur bepasisuktum, pasijauti laukiamu mielu svečiu ir jauti, visas personalas tavimi rūpinasi. Ką jau bekalbėti apie žmones, jei šiame viešbutyje net atstumtais, nuskriaustais katinėliais pasirūpina. Prie pat centrinio įėjimo įrengtas viešbutis ir keturkojams. Puikiai matosi, kad jie čia visai nebloga jaučiasi ir niekur nesiruošia emigruoti, na, nebent ištrūksta pasivaikščioti kaip tas vietinis Rainys.
Priešingai nei mano brangioji, nelabai mėgstu gulėjimą paplūdimyje kaip plekšnė ant keptuvės, todėl kaip vietinis katinas „zyliojau“ po mums skirtą teritoriją, o veikti tikrai buvo ką.
Vakare, kaip ir buvo žadėjęs, atvyko agentūros darbuotojas, paklausinėjo, ar viskas gerai, dar davė šiokios tokio informacijos ir pasiūlė visą rinkinį kelionių. Tokiame karštyje ir kai atostogos truks tik savaitę, užsisakėm tik vieną kelionę, bet, mūsų manymu, pačią įdomiausią, bet apie ją atskirai.
Taigi, nuo ko prasideda atostogos?
Kas rytą 10 val. suskamba linksma muzika, galingas gaidžio giedojimas ir prasideda oficiali poilsio diena. Tuo metu paplūdimyje ir prie baseino jau būna daug žmonių, tai visus gulinčius ir sėdinčius išjudina energinga jaunų žmonių grupė. Organizuoja aerobiką, jogos pamokas, šokius, paplūdimio tinklinį, vandensvydį ir daug įvairių renginių. Tikrai jei yra noro ir nesi labai jautrus karščiui, tai gali visą dieną kuo nors užsiimti.
Kalbant apie karštį, mums gal kiek per karšta. Ryte 30 laipsnių, dieną iki 37, bet jau po poros dienų tas karštis nebuvo toks alinantis. Juo labiau, kad buvo galimybė gulėti po skėčiu, plaukioti baseine, kuriame vanduo – 27 laipsnių, ar pliuškentis jūroje, kur vanduo 25 laipsnių šilumos.
Atvirai pasakysiu – patiko. Kas dieną žaidžiau vandensvydį, mėčiau geležinius rutuliukus, nardžiau jūroje, plaukiojau baseine ir net šokau sambą su gražuolėmis iš Afrikos.
Asmeninio albumo nuotr.
Kas be ko – skaniai valgiau. Pirmas dvi dienas pasiimdavau truputį per daug ir porą kartų ne viską suvalgiau, bet po to supratau, kad visko paragauti, juo labiau suvalgyti – neįmanoma, tai nusistačiau normą ir nebebuvo problemų.
Kalbėkite, ką norite, bet maistas tikrai puikus. Kas vakarą būdavo paruoštas stalas su kažkokios šalies išskirtiniais patiekalas, o jau saldumynų.... net pats Karlsonas, kuris gyvena ant stogo, visko neišragautų.
Vaikščiodamas kartais pasijusdavau kaip utopinėje šalyje. Paprašau kokteilio – prašom, ponas, kokio tik norite. Alaus, kavos, ledų, deserto, o įvairių kebabų, burgerių ir t.t. valgyk kiek nori – visą dieną.
O kas svarbiausia... Pas mus labai mėgsta mėtyti akmenis į kaimynų daržą: „apsiėda, prisigeria ir t.t“ . Buvo daug žmonių iš to vadinamo kaimynų daržo, bet per savaitę nemačiau nė vieno nei prisigėrusio, nei persiėdusio.
Manau, tiems, kas mėgsta tuos akmenis mėtyti, vertėtų paplaukioti mūsų Lietuvos keltais ir prisiminti seną patarlę –gydytojau, prieš gydydamas kitą, pirma save pasigydyk, bet ta problema aktuali visoms tautoms, kurios turi bent kelis tokius gydytojus. Visi mėgsta kitus gydyti, na, o aš ne gydytojas, tai todėl neieškojau ligų ten, kur jų nėra, o tiesiog poilsiavau.
Niekas nerūpėjo, apie nieką negalvojau, kol žmona su dukra, trumpam pabėgusios iš mano ir žento priežiūros,– užkibo ant prekiautojų kabliuko. Ir gan stipriai, bet apie kitame rašinėlyje.