Tiesiog man nejauku, kai atsimerkusi naktį pamatau akliną tamsą. Man reikia iš karto matyti aplinką. Todėl mano kambaryje visada naktį dega mažas žiburėlis – maža lemputė.
Baimė susirgti vėžiu atsirado gana neseniai, prieš kelerius metus. Po to, kai palaidojau nuo vėžio mirusią mamą ir kelis artimuosius.
Dažnai pamąstau – kodėl kiti, išgyvenę panašias tragedijas, jas pamiršta ir toliau gyvena lyg niekur nieko, o man to padaryti vis nepavyksta. Kiek bedirbčiau su savimi, kiek bebandyčiau įtikinti save, kad pavojus išgalvotas, kad pagrindo susirgti nėra, kad visi anksčiau ar vėliau nuo kažko mirsime, vėžio baimė visada nugalėdavo.
Ir kas keisčiausia, bijau ne paties išėjimo. Bijau gyvenimo su vėžiu. Tos beprasmiškos kovos – savo ir artimųjų kančios, skausmo, nepagrįstos vilties pasveikti, aplinkinių paguodos ir užprogramuotos pabaigos.
Kai kasos vėžiu susirgo mano 39 metų pusbrolis, apie kurį rašiau prieš metus rašinyje „Moteriai įsirėžė paskutinis mirštančios ligonės patarimas„, mano fobija pasiekė apogėjų – pradėjau perdėtai rūpintis savo sveikata, lakstyti pas gydytojus, skaityti įvairią medicininę literatūrą ir laikytis dietų, neva apsaugančių nuo onkologinių ligų.
Nežinau, iki ko mane būtų privedusi visa ši beprotystė. Gal iki pamišimo, vienatvės, psichiatro ir antidepresantų. O gal iki kokios kitos ligos. Būtų tikrai nutikę kažkas blogo, jei ne mano pusbrolis. Tas, kuris susirgo kasos vėžiu.
Būtent jis ir jo požiūris į negailestingą likimą privertė sustoti ir suvokti – einu klaidingu keliu. Bijoti to, kas galbūt yra neišvengiama, beprasmiška. Daug naudingiau džiaugtis šia akimirka, visai nemąstant apie ateitį. Mano manymu, tai ir yra laimingo gyvenimo paslaptis.
Taigi, trumpai apie pusbrolį ir jo, o dabar ir mano, gyvenimo filosofiją. Kai pusbrolis susirgo kasos vėžiu, mes visi galvojome, kad tai pabaiga. Pagal statistiką su tokiu vėžiu pusę metų išgyvena visai nedaug žmonių. Ilgiau – visai mažas procentas.
Pusbroliui padarė operaciją. Pašalino dalį kasos, skrandžio, žarnos, tulžies pūslę ir dvidešimt limfmazgių, kuriuose jau buvo radę negerų ląstelių. Kelis mėnesius po operacijos jam pilve kaupėsi skysčiai, kuriuos reikėdavo ištraukti. Dėl šitų procedūrų niekaip negalėjo pradėti chemoterapijos. Pusbrolis atrodė kaip vaikščiojantis lavonas ir mes visi ruošėmės laidotuvėms.
Pats pusbrolis apie mirtį nekalbėjo. Į visus patarimus, kaip padėti sau pagal liaudies mediciną, su šypsena atsakydavo: „Kam man reikia visų tų nesąmonių? Aš tikiu gydytojais ir jų gydymu.
Negana to, jis visai nesidomėjo savo ligos prognozėmis. Bet jo žmona skaitė ir labai išgyveno. O jis jai atsakydavo: „Neskaityk. Vis tiek nuo žinojimo ir prognozių jokios naudos.“
Po kelių mėnesių, kai pilve liovėsi kauptis skysčiai, pusbroliui paskyrė chemoterapiją. Atsimenu, jis vis juokavo: „Kas čia tokio tas gydymas? Toks drūtas vyras ir neištversiu?“
Tverti sekėsi sunkiai. Vėmimo priepuoliai, silpnumas ir nuolatiniai virusiniai susirgimai bei plaučių uždegimas galiausiai jo vos nenumarino. Ir jis atsisakė kelių paskutinių chemoterapijos kursų.
Mes visi šaukėm: „Nebūk idiotas! Gydykis toliau!“ Bet jis nepaklausė. Sakė, tada numirs nuo gydymo, o ne nuo ligos. Gydytojai tam irgi neprieštaravo.
Mes pradėjome laukti galo. O jo vis nebuvo. Pusbrolis ir toliau juokavo, nesilaikė jokios dietos, valgė, ką norėjo, nesigydė jokiomis papildomomis priemonėmis, gėrė tik virškinimą gerinančius fermentus ir gyveno, laužydamas visas prognozes.
Negana to, jis pradėjo dirbti – vilkiko vairuotoju. Tiesa, nelegaliai. Vežė iš Londono į Ispaniją įvairias prekes. Po kelių reisų jis už uždirbtus pinigus išvažiavo su šeima į tą pačią Ispaniją atostogauti.
Praėjo jau daugiau nei metai nuo tada, kai sužinojome, kad mano pusbrolis susirgo. Liga pasitraukė ir daugiau kol kas nebekankina.
Mano pusbrolio gyvenimo filosofija:
1. Kuo mažiau žinai, tuo ilgiau gyvensi.
2. Neklausyk kitų patarimų. Kas naudinga kitam, nebūtinai tinka tau. Pasikliauk gydytojais.
3. Valgyk, ką nori. Svarbiausia, maistas teiktų malonumą.
4. Šypsokis. Net jeigu ir nėra dantų.
5. Nesėdėk be darbo. Dirbk pirmai progai pasitaikius. Beje, pusbrolis per tuos sirgimo metus pats suremontavo kelis kambarius.
6. Nelauk pabaigos. Gyvenk. Vistiek anksčiau laiko į žemę neįlysi.
Ir jis, manau, teisus. Nereikia bijoti nei mirties, nei sunkios ligos. Jeigu nori gyventi – gyvensi. Nenori – numirsi. Ir tai sprendi tik tu. Niekas kitas.
Prieš savaitę išmečiau savo naktinę lemputę, su kuria miegojau didžią dalį savo gyvenimo. Ir ką galiu pasakyti. Nebaisu. Pasirodo, ir tamsa nėra jau tokia tamsi, jeigu geriau įsižiūrėsi. O tai reiškia, kad ir vėžys nėra jau toks baisus. Jeigu jo nebijosi.
Ačiū tau, pusbroli, už pamoką ir didžiausios tau sveikatos. Ir kitiems sergantiems to paties.
P. S. Gaila, kad tik dabar tai supratau. Nereikėjo laidoti mamos dar jai esant gyvai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
