Taip, vieniems užkliuvo mano trikampės trumpikės, kitiems – įdegęs pilvas, tretiems – šokis su Afrikos gražuolėmis, ketvirtiems – kartoninė stiklinė, na, o pikčiurnoms ir bambekliams – tai, kad aš tiesiog gerai poilsiauju ir esu laimingas.
Ką padarysi, kritikams ačiū, na, o pikčiurnoms belieka pacituoti Fiodoro Dostojevskio žodžius, ištartus Grafo Miškino lūpomis: „Atleiskite, kad aš esu laimingesnis už jus ir praeikite pro šalį“. Praėjote? Tai gerai, o jei sugrįžote – dar geriau. Neieškokite sliekų ten, kur jų nėra, o tiesiog paskaitykite, kaip sekėsi atostogauti toliau.
„Užburtųjų“ kelionė
Praeito rašinio pavadinimas mane patį šiek tiek išmušė iš pusiausvyros, todėl skubu visus nuraminti – mano žmona nepabėgo ir tebėra kartu su manimi. Kol mes su žentu žaidėme vandensvydį, dukra su žmona nuėjo į vietinę parduotuvėlę ir jas ten užbūrė. Grįžo laimingos ir pasakė, kad rytoj visus mus veltui nuveš į odos ir kailių saloną. Kas svarbiausia, burtininkas pasakė, kad galime visai neimti pinigų ir nieko nepirkti – tiesiog pažiūrėti.
Labas rytas, aušra skaisti! Esu turėjęs reikalų su tais burtininkais ir gerai pažįstu juos. Prieš daug metų jie mane taip užbūrė, kad už puspaltį ir porą striukių, pasiūtų po Europą klajojančio „italo“, paklojau net 800 Vokietijos markių. Dabar ta suma savo perkamąja galia prilygtų kokiems 1500 eurų. Apie tą pirmąjį vakarietišką biznį jau buvau rašęs, kas neskaitė pasakysiu, kad tų itališkų aprėdų net uošvis nenešiojo.
Bandžiau žmoną ir dukrą atkalbėti nuo ekskursijos, bet žentas netikėtai palaikė moterų pusę, tai nusileidau, bet dėl šventos ramybės banko kortelę iš brangiosios piniginės perdėjau į savo ir paslėpiau... na, visi žinote, kaip ir kur tikri ir mylintys žmonas vyrai slepia savo pinigines. Nežinote? Nieko tokio, svarbu, kad mylinčios žmonos puikiai žino visas mūsų slaptas vietas.
Yra nustovėjęs požiūris, kad pietiečiai nelabai punktualūs, ne visada laikosi savo žodžio ir aš to labai tikėjausi, bet „ekskursijai“ skirtas autobusiukas sutartu laiku privažiavo prie viešbučio ir be jokių užlaikymų pirmyn. Kartu važiavo dar keletas užburtųjų.
– Tikiuosi, manęs neparduos į vergiją, – sušnibždėjau žmonai, kai vairuotojas nusuko į keliukus, kuriais nebuvome nei ėję, nei važiavę. Mano neramus balsas visai neišmušė žmonos noro važiuoti ten, kur veža. Ji su nedidele ironija atsakė:
– Ta vergija būtų tau į naudą. Prie fizinio darbo pripratintų, numestum svorio be dietų ir šokių su Afrikos gražuolėmis.
Kai paminėjo gražuoles, viską supratau, todėl kelionę pratęsiau tylėdamas. Važiavome nei toli, nei arti, bet atvažiavome į... Buvau maloniai nustebintas. Tokioje parduotuvėje ir vergija ne tokia baisi būtų, o sutikimas...
Mūsų būrelio pasitikti išėjo visas parduotuvės personalas. Apie 10 žmonių. Išsirikiavo ant laiptų, mums suprantama kalba sveikinasi, maloniai šypsosi, trūko tik raudono kilimo. Kiek teko žiūrėti prezidentų sutikimus, nė vieno taip nuoširdžiai ir šiltai nepasitinka. Nekilo jokių abejonių, kad mūsų čia labai laukia, bet budrumo nepraradau.
Ką aš galiu pasakyti. Jei mūsų prekybininkai sugebėtų taip dirbti, kaip dirba to salono personalas, tai nereikėtų kelti akcizų alkoholiui – prekyba rūbais užkaišiotų visas biudžeto skyles.
Vienas apšildė, kita suvystė
Parduotuvė vidutinio dydžio – du aukštai virš žemės ir rūsys išskirtiniams klientams. Pirma malonus pokalbis prie didelio apvalaus stalo apie dalykus, nesusijusius su kelionės tikslu, stiklinaitė gaivaus gėrimo ir mielai prašom į odinių ir kailinių rūbų rojų.
Kadangi turiu imunitetą burtams, tai laikiausi šiokios tokios distancijos nuo savo moterų ir apie jas šokinėjančio personalo. Tai tuoj pastebėjo vienas iš vadovų ir pakvietė į atskirą kambarį gerti tikros turkiškos kavos. Kadangi buvome vienos kartos, jis puikiai mokėjo rusiškai, tai radome bendrą kalbą ir apie ūkį, bites ir, aišku, politiką.
Jam labai nepatinka Vakarų kišimasis į Rytų reikalus, niekaip negalėjo suprasti, kas yra „Brexit“ ir apgailestavo, kad sugriuvo geri Rusijos ir Turkijos santykiai. Apie „Brexit“ paaiškinau labai paprastai – anglams atsibodo Briuselio biurokratija ir aiškinimas, kaip ką daryti. Anglai ir patys žino, kada keltis, kada valgyti, kaip ką mylėti ir kada eiti gulti. Turkas pritarė, kad ir jis nepakęstų, jei Briuselis nurodytų, kada jo parduotuvei atsidaryti, užsidaryti, kaip kam ką pardavinėti.
Daugeliu klausimų mūsų nuomonės sutapo, bet į smulkmenas per daug nesileidome. Maža ką. Vietoje vergijos pasodins ant baslio ir nebus kam pasiskųsti, nes į ekskursiją atvažiavome savarankiškai, be gido žinios. Kai visos aktualios temos buvo aptartos, šeimininkas pasiūlė nueiti ir pažiūrėti, kaip gražiai atrodo mano žmona ir kiek daug pririnko jai rūbų.
Ačiū, šimtą kartų ačiū ir džiaugiuosi, kad mano žmona parodė tvirtą charakterį. Pardavėja labai norėjo įsiūlyti vieną brangią striukę, o manoji:
– Man nepatinka trijų ketvirčių rankovės.
– Pailginsime, – nė kiek nesutriko pardavėja (parduotuvė turi savo siuvyklą).
– Bus per plačios.
– Susiaurinsime ir po trijų dienų pristatysime į viešbutį.
– Negražiai atrodys.
– Pasitarsime su mūsų technologais, dizaineriais ir viskas bus puiku.
– Pirma pasitarkite, o po to nuspręsime, – įsikišau aš ir, kas keista, be jokio piktumo moteris pakabino tą striukę atgal ir tuoj atnešė kitą.
Turiu pastebėti, kad su mano žmona pradžioje bendravo jaunas vyras. Jis, kaip sakoma, apšildė, na, o po to ją globoti ėmėsi truputį vyresnė ponia ir „suvystė“. Man nervai neišlaikė ir vėl nuėjau gerti turkiškos kavos.
Su dukra darbavosi atskira brigada ir ne veltui. Įsūdė! Važiavau į parduotuvę be pinigų, kortelės, bet nupirkau tikrai aukštos kokybės ir puikaus dizaino striukę žmonai ir kailinukus dukrai. Kainos neminėsiu, bet pasigirsiu, kad nuderėjau daug ir išėjo tikrai pigiau nei Lietuvoje. Kaina kaip kaina, bet kai pasijunti tokiu laukiamu pirkėju, negaila ir ką nors nupirkti.
Kitą dieną pamačiau, kaip iš ekskursijos grįžo kita grupelė „užburtųjų“. Su vienu iš jų žadžiau vandensvydį, tai paklausiau, kaip patiko išvyka.
– Eina jie velniop. Taip užbūrė, taip apšokinėjo, kad neįmanoma buvo nepirkti. 1000 dolerių paklojau, – riktelėjo kolega poilsiautojas ir niurktelėjo į baseiną. Kai kam gal tai daug, kai kam smulkmena, bet, manau, verta.
Gražioji Pamukalė ir paslėpta nuotaka
Taip, gerbiamieji, manęs tie burtai nepaveikė, bet paveikė kiti burtai – meilė žmonai ir dukrai, o kad daugiau nebūtų kažkokių nesklandumų, kitą ekskursiją užsakiau aš ir ji kainavo tik 60 eurų žmogui. Lietuvoje kelionė iš Vilniaus į Palangą ir atgal sudaro apie 650 km ir kainuoja apie 40 eurų. Mūsų ekskursija sudarė taip pat apie 600 km, bet dar gavome du kartus pavalgyti prie švediško stalo, puikų gidą ir pamatėme tai, ko nebuvome matę ir kas išliks visam gyvenimui. Tai kelionė į Pamukalę.
Sutiksite, kad yra skirtumas – vieniems vaikščioti ar su gidu. Tikrai verta sumokėti papildomą mokestį ir paklausyti įdomaus pasakojimo. Mums su gidu pasisekė. Visą kelionę iki Pamukalės pasakojo apie Turkiją, jos tradicijas. Jų yra daug ir daugelis iš jų mums nelabai priimtinos, suprantamos ir toleruojamos.
Važiuojant per Denizlio miestą, šalia mūsų autobuso sustojo automobilis, vežantis nuotaką. Labai norėjome pamatyti gražuolę, bet ji buvo paslėpta. Gidas tuoj pasakė, kad Turkijoje ypatinga pagarba parodoma dovanojant vainiką. Toje šalyje tai pagarbos ženklas, o kažin kaip pasijustų mūsų jaunieji, gavę ta proga vainiką? O jei koks šmaikštuolis piršlys prikabintų juostelę su vieninteliu žodžiu AMEN, tada piršliui neliktų jokių šansų išvengti tikros virvės ant kaklo.
Kad tokių kuriozų nebūtų, reikia kiekvienai tautai laikytis savo tradicijų ir neprimesti jų kitoms tautoms. Na, bet čia politika, o poilsiaujant nemačiau nė vieno pikto veido ir net apsilankiau mečetėje. Nepasakyčiau, kad pamačiau kažkokį stebuklą. Tik žmona kiek keistai atrodė apsigobusi skara ir pridengusi kitas atviras kūno vietas. Nenorėčiau taip kankinti savo žmonos ir karštomis dienomis versti rengtis visą kūną dengiančiais rūbais.
Pati mečetė graži, bet tame grožyje yra aiškiai nubrėžta linija tarp vyrų ir moterų. Moterys meldžiasi antrame aukšte, atskirtos nuo vyrų, kad tie melsdamiesi nesiblaškytų ir prieš save matytų tik viešpatį. O meldžiasi jie daug ir dažnai. Mums tokio pamaldumo belieka tik pavydėti.
Pamukalė sužavėjo. Iš toli atrodė kaip lopinėlis dar neištirpusio sniego. Dabar kiekvienas gali internete pasižiūrėti profesionalių fotografų darytų nuotraukų, pasiskaityti išsamių aprašymų, bet tai niekada nepaliks tokio įspūdžio koks išlieka pačiam pasivaikščiojus takeliais, alėjomis, kuriomis vaikščiojo išdidūs romėnų valdovai, valdovės, eiliniai romėnai, vergai ir savo tvirtu žingsniu drebindami žemę žengė į mirtį gladiatoriai.
Šiek tiek vargino karštis, nes kad patektum į antikinį teatrą, reikėjo eiti į ilgą įkalnę. Žiūrint iš viršaus į areną, labai norėjosi išgirsti kokį antikos poetą deklamuojantį savo eiles, deja, Antikos didybė, kultūra, menas išnyko kartu su pačia Antika. Nieko nėra amžino šiame pasaulyje, amžina tik meilė, lydinti žmones nuo pat pirmų žingsnių mūsų žemėje.
Kiekvienam atvykusiam į Turkiją verta aplankyti šį nuostabų kampelį, pasigrožėti pasakišku reginiu ir išsimaudyti baseine, kuriame maudėsi gražuolė Kleopatra. Kad ir kaip bandžiau įsivaizduoti baseinu plaukiančią valdovę, prieš akis visada išnirdavo mano brangiosios veidas. Net ir turint gerą vaizduotę sunku pamatyti, kas kaip atrodė prieš tūkstančius metų. Gal ir gerai, praeitį palikime istorikams ir mokslininkams, o mes pasidžiaukime tuo ką turime dabar.
Iš orkaitės – į šaldytuvą
Tai buvo vienintelė ekskursija, kurią nusipirkome. Pasirinkimas buvo didelis, kainos įkandamos, bet dėl karščio atsisakėme. Menkas malonumas 37-38 laipsnių karštyje vaikščioti miesteliais, kalnais, todėl didžiąją dalį atostogų skyrėme poilsiui prie jūros ir baseino.
Ką norite, tą sakykite, bet pailsėjau puikiai, nes nereikėjo apie nieką galvoti, niekuo rūpintis. Gausus viešbučio personalas dėjo visas pastangas, kad nieko netrūktų.
„Koks nuostabus dalykas atostogos“, – sakė Bonifacijus ir aš jam pritariu, tik gaila, kad jos tokios trumpos ir tai supranti tik tada, kai susikrauni daiktus į lagaminą, palieki kambarį, sėdi į autobusą, lėktuvą ir vėl tiu-tiu...
Kelionė namo vėl vyko tiksliai pagal grafiką. Minutės tikslumu atvažiavo autobusas ir pakilo lėktuvas. Atgal skristi buvo kiek įdomiau, nes nedideliuose monitoriuose matėme teritorijas, virš kurių skrido orlaivis, bet ir vėl niekas nieko nepapasakojo.
Tylomis žiūrėjau tai pro iliuminatorių, tai į monitorių ir klausiausi triukšmingo vaikų verkimo. Nežinau kodėl, bet kylant į dangų tas verkimas buvo daug garsesnis nei žemėje. Matyt nespėjusios nusidėti sielos nenori keliauti į dangų, kol dar nepraėjo žemiško kelio.
Lietuva pasitiko šaltu, niūriu, lietingu oru. Atvirkštinis pojūtis nei atvykus į Turkiją – iš orkaitės į šaldytuvą. Ką padarysi, kokią Tėvynę turime, į tokią ir grįžtame.
Jau buvau minėjęs, kiek kainavo prieš metus dvi paros Druskininkuose. Kiek kainuoja kokybiškas savaitės poilsis Palangoje, Nidoje, Juodkrantėje – nežinau, bet atostogos Turkijoje penkių žvaigždučių viešbutyje, pačiame sezono įkarštyje atsiėjo 600 eurų žmogui su viskas „ultra įskaičiuota“, 60 eurų kelionė į Pamukalę ir apie 10-15 dolerių arbatpinigiams.
Na, o apie burtų kainą odos ir kalių salone patylėsiu. Tegu kiekvienas pats sužino, kiek kainuoja „raudonas kilimas“ į parduotuvę.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
