Pirmas pavyzdys. Tėtis, mama ir du mokyklinio amžiaus vaikai. Mama studijuoja universitete nuotoliniu būdu (mokslas mokamas) ir dirba įvairius darbus pagal individualią veiklą bei trumpalaikes darbo sutartis. Uždarbis – vidutiniškai apie 300 eurų „į rankas“ per mėnesį. Tėtis uždirba apie 500 eurų.
Paprasto dviejų kambarių butuko didmiesčio miegamajame rajone vien nuoma kainuoja 200 eurų ir tai yra labai pigu. Studijoms kas mėnesį reikia atidėti po 150 eurų. Mokesčiai (internetas, telefonai, vanduo, elektra...) dar kainuoja ne mažiau kaip 70 eurų vasaros metu, o žiemą ir daugiau. Maistui ir kitoms būtinoms reikmėms vasaros metu geriausiu atveju lieka apie 180 eurų.
Jų pajamos yra per didelės, kad gautų valstybės paramą. Jų pajamos yra per mažos, kad galėtų su vaikais nors savaitei vasaros metu išvykti pailsėti prie jūros ar į kaimo turizmo sodybą. Tokių šeimų Lietuvoje yra šimtai, jei ne tūkstančiai. Manau, kiekvienas apsidairęs aplink pamatytume tokią šeimą ir savo aplinkoje.
Antras pavyzdys. 21 metų mergina, dėl akių problemų turinti neįgalumą. Gauna nedidelę neįgalumo pensiją. Baigusi profesinius fotografijos kursus. Gyvena viena, didmiesčio miegamajame rajone, trijų kambarių bute, kurį paveldėjo iš tėvų. Tėvai buvo geriantys.
Ji gauna lengvatas mokesčiams, nes pajamos per mažos. Gauna įvairią paramą daiktais ir maistu. Ją globoja kelios paramos organizacijos, dėl to šią vasarą pajūryje praleido tris savaites. Dirbti jai nereikia, nes stogą virš galvos, maisto ir pinigų mokesčiams turi.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Lyginant šiuos du pavyzdžius net ir kvailiui aišku, kad kažkas čia negerai. Taip išeina, kad būdamas socialiai remtinu tu gyveni geriau nei tas, kuris dirba. Visi atvejai skirtingi, bet manau, taip būti neturėtų.
Viena yra neįgalieji, bet yra ir kitų atvejų. Neduočiau pašalpos tam, kuris nesilaiko tinkamo gyvenimo būdo, pavyzdžiui, piktnaudžiauja alkoholiu. Reikia, kad tėvai mokytų vaikus dirbti, o ne pašalpų siekti.
Manau, darbingi ir pašalpas gaunantys neįgalieji galėtų savanoriauti. Kieno neįgalumas didelis, tuos remčiau didele pašalpa.
Bėda ta, kad mūsų rėmimo sistema neskatina dirbti.
Kai mūsų valstybėje bus remiami tik tie, kuriems to iš tikrųjų reikia, kai visi stengsis būti naudingi visuomenei, stengsis jai duoti tai, ką gali duoti pagal galimybes, tada dirbanti vieniša dviejų vaikų mama galės savo vaikus išlaikyti neprašinėdama pagalbos iš artimųjų.
Pagalvokime kiekvienas, ką galime padaryti, kad mūsų visuomenėje dirbantis žmogus turėtų daugiau galimybių už tą, kuris gyvena iš pašalpų -- ir darykime tai!