Taigi, grįžau į Lietuvą. Kaip ir kiekvienais metais – keturioms savaitėms. Džiaugiausi, kad vėl pamatysiu gimtinę, apsilankysiu senosiose vietose. Deja, vos grįžusi į Klaipėdą nusiminiau... Žmonės paniurę, nelaimingi, ką aš galiu suprasti matydama kainas ir galimybes.
Ir apskritai miestas apmiręs. Nei naktį, nei dieną nevyksta daug veiksmo. Džiaugiausi Jūros švente, kad bent kiek miestą atgaivino. Deja, vos ji pasibaigė, nieko nebeliko. O vis dėlto uostamiestis.
Bet pagalvojus, o ko norėti? Prieš euro įvedimą buvo visai kitaip. Manau, kad visos paslaugų įmonės ir parduotuvės per daug plėšia. Kuo galiu tą nuomonę pagrįsti? Savo dabartine patirtimi.
Važiuodama į Lietuvą prieš euro įvedimą išsikeisdavau 100, daugiausia – 150 eurų. Ir jų man užtekdavo toms pačioms 4 savaitėms atostogų. Dabar neužteko ir 500 eurų. Kaip kainos gali taip pakilti?
Leisdavau pinigus Klaipėdoje, su draugais eidavau į kavines, barus, pramogaudavau. Kavinėje išleisdavau apie 20 litų. Dabar išleidau 20 eurų. Jeigu kokteilis kainuodavo 14 litų, dabar kainuoja 8 eurus, o tai jau 28,08 lito.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Nebuvo taip, kad tik kavinėse maitinčiausi. Kur kas dažniau pirkau parduotuvėse ir maitinausi namuose. Net pastebėjau, kad to paties pavadinimo pienas dideliame prekybos tinkle kainuoja gerokai daugiau nei Vokietijoje. Vokietijoje su nuolaida pieną „Müller“ gali nusipirkti už 55 centus, kaina be nuolaidos – 89 centai. Lietuvoje jis kainuoja daugiau kaip eurą. Iš to ir susidaro visos didesnės sumos.
Kas apie pramogas, tai boulinge milijonų neišleidau, bet maisto jame nepirkau. Nes jeigu 5 eurus sumoki už žaidimą, už maistą reikia padėti 50 eurų. Tad atšoka noras valgyti.
Jeigu seniau norėdavau ledų, vienas rutuliukas kainuodavo 2 litus. Daugiausia – 2,4 lito. Dabar vienas rutuliukas „Akropolyje“ kainuoja 1,4 euro.
Kaip taip gali būti? Jeigu per šias atostogas dariau tą patį, ką ir anksčiau (net mažiau, nes mačiau, kaip nyksta pinigai), tai kaip išleidau daugiau? Man baisu parduotuvėse matyti tokias kainas, o nuėjus į barus – tokios kainos, kokių dar nebuvo. Kaip galima viešoje vietoje eiti į tualetą, kai vienam žmogui tai kainuoja 2 eurus? Kaip gali būti, kad net tas pats dezodorantas Vokietijoje kainuoja 1 eurą, o Lietuvoje – 3 eurus?
Žinau, daug kas gali sakyti: „Ai, čia verkšlena ta, kuri neturi pinigų ir nori visko nemokamai.“
Bet ne, aš neverkšlenu. Ne man Lietuvoje gyventi. Tik kai žinau, kad tautiečiai turi nuolat galvoti, kaip išgyventi, man liūdna.
Liūdna dėl jų. Kalbu apie senus žmones, kurie visą gyvenimą dirbę negali sau leisti daugiau ir skaičiuoja pensiją. Kalbu apie tuos, kuriems nenusišypsojo sėkmė įsikurti šiltai kaip kitiems. Kalbu apie šalį, kurioje žmonės vaikšto nuleidę galvą ir nesišypso...