Pasikvieskite mamas namo. Jūsų mamoms, išvykusioms iš Lietuvos po Nepriklausomybės atkūrimo, šiandien 60-80 metų. Jos dirba po 24 val. per parą, neturi net savo kampo poilsiui. Jų poilsis – zuikio miegas. Nežinia, kada už sienos, o kartais ir tame pačiame kambaryje miegantis žmogus ims jų šauktis.
Jos nesilanko pas gydytojus, nes taupo pinigus jūsų kelionėms, dizainerių drabužiams, europiniams butų remontams ir naujų namų statyboms. Jos finansuoja jūsų vestuves, krikštynas ir gimtadienius.
Suvargusių, išsukinėtais sąnariais, iškritusiais dantimis moterų gyvenimas nė kiek nepanašus į turtuolių. Jos net negali parskristi į Lietuvą jūsų aplankyti, nes niekas jų nebeįleis atgal. 15-20 metų svetimoje šalyje, svetimuose namuose, be savo gyvenimo.
Jos net negalvoja nueiti į teatrą ar koncertą. Jos – niekas, šešėlis, tuščia vieta. Jos – buvusios gydytojos, mokytojos, inžinierės.
Kai kurioms pasisekė: gyvendamos užsienyje ištekėjo, gavo dokumentus, kelios, būdamos čia, išlošė žalias kortas. Kažkurioms darbdaviai pagelbėjo ir jos turi darbo vizą. Bet tai – tik labai mažas procentas. Pasikvieskite mamas namo, kad nereikėtų parsisiųsti jų karstuose.
Kai skrendu į Lietuvą, sulaukiu tų mamų prašymų šį bei tą nuvežti vaikams ir anūkams. Atsisakau. Negalėčiau be pasišlykštėjimo žiūrėti į kiaulių akis po to, kai pamačiau reumato išsukiotas jų mamų rankas. Žinau, kokias pareigas užima jų vaikai ir žinau, kad mama ir vėl taupo pinigus 4 asmenų šeimos kelionei į Australiją.
Yra moterų, kurios turi šiokį tokį asmeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, septyniese nuomojasi butą Niujorke. Trys kambariai ir septynios lovos. Kartais jos pasiima išeigines. Šeštadieniais susėda prie bendro stalo ir dainuoja lietuviškas dainas. Pasakoja apie savo sėkmingus vaikus ir verkia.
Buvau tokiuose vakarėliuose. Sekmadienio rytą prisiperka lietuviško maisto ir vėl išvažiuoja savaitei, dviem, kartais mėnesiui.
Kai kurios dirba didmiesčiuose ir pasakoja savo vaikams per „Skype“, kaip čia viskas šaunu Amerikoj. Iš tikrųjų jų Amerika – tai miesto gatvė, kurioje gyvena ir parduotuvė, į kurią eina apsipirkti.
Kartą susipažinau su moterimi, Niujorke gyvenančia 8 metus. Ji per tą laiką net nebuvo Manhatane. Priverčiau ją – pasiimti išeiginę ir nusitempiau į centrinį parką, vaikščiojom gatvėmis. Parke ji glostė gėles, pasakojo, kaip puoselėjo darželius namuose ir pasiguodė, kad per mažai uždirba, nes reikia Lietuvoj išlaikyti vaikus.
Dukra metė darbą vaikų darželyje, o sūnus išėjo iš valstybinės tarnybos, nes labai maži atlyginimai. Anūkas paliko šeimą ir apsigyveno jos bute, tai grįžti lyg ir nebėra kur.
Žinot, kiek tokių istorijų? Tūkstančiai. Užmirštų, niekam nereikalingų, pavargusių ir neturinčių savo vietos gyvenime moterų pilna Amerikoje.
Meluoju. Jas prisimena. Ypač tomis dienomis, kai darbdaviai sumoka atlyginimą. Tada „Skype“ atsiranda žinutė: „Mama, pinigus išsiuntei?“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
