Vokietijos turtuolės svetainėje lietuvę pravirkdė jau pirmą darbo dieną

Praėjusiame rašinyje pasakojau, kaip atvykau į Vokietiją slaugyti turtingą senelę, ir jau pirmą naktį dėl šio darbo apėmė bloga nuojauta. Žadėjau papasakoti, ko dar nesate girdėję, todėl tęsiu savo istoriją.

Kažkaip labai susigraudinau tuo metu. Aš taip stengiausi, dirbau, bandžiau įtikti ir ko už tai sulaukiau? Patyčių?<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Kažkaip labai susigraudinau tuo metu. Aš taip stengiausi, dirbau, bandžiau įtikti ir ko už tai sulaukiau? Patyčių?<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Toje šeimoje patyčios yra norma. Tokiu būdu turčiai linksminasi ir pramogauja. Ir tai paaiškėjo jau kitą dieną po tos nelemtos vakarienės.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Toje šeimoje patyčios yra norma. Tokiu būdu turčiai linksminasi ir pramogauja. Ir tai paaiškėjo jau kitą dieną po tos nelemtos vakarienės.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Ema

2016-09-26 23:18, atnaujinta 2017-05-11 23:47

Pirmąją rašinio dalį galite perskaityti čia.

Apmokymo savaitė prabėgo neįtikėtinu greičiu. Aš greitai perpratau visas darbo subtilybes, neblogai įsiminiau dienotvarkę, artimiau susipažinau su senele ir jos pensijinio amžiaus, tačiau dar dirbančia dukra. Ramia širdimi išleidusi namo savo porininkę, pradėjau savo pirmą savarankišką darbo dieną.

O ji prasidėjo be ypatingų incidentų. Močiutė buvo geros nuotaikos. Nuolat šypsojosi ir mandagiai vadovavo mano darbui. Mes linksmai ir greitai nusiprausėm lovoje, atlikome rytines procedūras, susišukavom, papusryčiavom, pabendravom, draugiškai pasigaminome pietus.

Kartu atsisėdom prie stalo, nes senelė nenorėjo pietauti viena (dukra tą dieną žadėjo atvažiuoti tik vakarienės), papietavome, pavalgiusios susėdome lošti kortomis žaidimą, pavadinimu „Romme“. Jį aš pralaimėjau (nebuvau dar gerai perpratusi žaidimo taisyklių), kuo labai pradžiuginau močiutę. Po to ji nuėjo pailsėti, o aš grįžau prie savo darbų.

Vakarienės tą dieną gaminti nereikėjo. Senelės dukra žadėjo atsivežti vegetarišką picą. Atvežusi ji paprašė padaryti jai arbatos. Ir pasakė, kokios nori.

Arbata tapo proga pasityčioti

Aš pasiimu puodelį, sušildau su karštu vandeniu, ant puodelio uždedu mažą, į koštuvą panašų sietelį, įberiu į jį du arbatinius šaukštelius arbatos, pripilu verdančio vandens su mintimi „kas gali gerti tokią stiprią arbatą?“, nunešu puoduką prie stalo ir išeinu iš kambario.

Po kelių minučių girdžiu dukros balsą: „Ei jus! Ateikite čia!“

Prieinu. Ji rodydama į puodelį piktai klausia: „Kas čia?“

„Arbata“, – atsakau.

„Kokia arbata?“

„Tokia, kokios prašėt – jūsų mėgstamiausia.“

„Jūs manote, kad čia arbata?! – dar labiau pakėlė balsą senelės dukra. – Šitas jovalas?“

Ir apverčia puodelį su visu turiniu tiesiai ant stalo. Karštas skystis su arbatos tirščiais akimirksniu pasiskleidžia po visą stalą, nudažydamas staltiesę ruda spalva. Iki tol visada mandagios dukros netikėtas poelgis trumpam atėmė žadą.

„Nestovėkite kaip stabas, sutvarkykite stalą ir atneškit man tokios arbatos, kokios jūsų prašiau“, – griežtas paliepimas pagaliau sugrąžina mane į realybę. – Ir mikliai!“

Nepratarusi nė žodžio sutvarkau stalą, pakeičiu staltiese, nueinu į virtuvę, pakartoju arbatos ruošimo procedūrą, nunešu puodelį prie stalo ir kuo greičiau išeinu, kad niekas nepamatytų mano akyse pasirodžiusių ašarų.

Kažkaip labai susigraudinau tuo metu. Aš taip stengiausi, dirbau, bandžiau įtikti ir ko už tai sulaukiau? Patyčių? O ypač užgavo seneles elgesys. Ji sėdėjo prie stalo, viską matė ir neužstojo, nors prieš tai buvo tokia gerutė ir supratinga!

Sėdžiu virtuvėje, tvardausi ir vėl girdžiu šauksmą. Mane ir vėl prašo prieiti prie stalo. Grįžtu ir stoviu prieš dukrą nuleidusi galvą kaip kokia pirmokė prieš mokytoją, nesuprasdama, ko iš manęs norima. O dukra kad draskosi, kad draskosi, rėkdama tiesiai man į akis: Kas čia per pasityčiojimas?! Kodėl neatnešat to, ko prašau?! Už ką jums yra mokami pinigai? Už kvailumą?“

Ir aš neiškentusi pratrūkstu: „Ko jūs taip ant manęs taip šaukiat? Kokią turite teisę? Negalite ramiai pasakyti, ką negerai padariau? Jei jums netinka mano darbas, galiu ir išvažiuoti. Nors ir tuojau pat. Nes atvažiavau čia ne jus slaugyti, o jūsų mamą.“

Dukros reakcija į mano žodžius buvo tikrai audringa: „Ach jūs dabar jau šitaip kalbat?! Gerai. Jūs dar pasigailėsite.“ Ir išlėkė laukan. O aš atsisėdau prie stalo ir pradėjau verkti. Senokai aš jau taip stipriai verkiau. Pasikūkčiodama.

Senelė priėjo, apkabino ir pradėjo raminti. Sakė, aš jai labai patinku. Prašė nepalikti jos vienos, prašė pagailėti, nes ir pati kada nors būsiu sena ir bejėgė, ir man kada nors reikės kieno nors pagalbos. Prašė nekreipti dėmesio į jos dukrą. Sakė, ji tikrai nėra bloga, tiesiog šiandien jai nekokia nuotaika, ir paaiškino, ką aš šiandien ne taip padariau.

Pasirodo, man nereikėjo užpylus arbatą karštu vandeniu iškart nešti ją prie stalo. Reikėjo palaukti, kol arbata išbrinks, sutraukusi į save dalį vandens iš puoduko. Kai taip atsitinka, sietelis nesiekia vandens ir arbata išeina per silpna. Todėl reikia į puodelį įpilti dar karšto vandens, kad sietelis ir vėl panirtų po vandeniu, padarydamas gėrimą stipresniu. O aš to nepadariau. Nepripyliau vandens ir gėrimas liko silpnas.

Bet iš kur, po velnių, aš galėjau žinoti apie tokias smulkmenas?! Kodėl negalima buvo iškart paaiškinti? Kam reikėjo tokios tragedijos ir patyčių? Tada mano klausimai liko be atsakymo. Tik vėliau supratau, kodėl. Todėl, kad toje šeimoje patyčios yra norma. Tokiu būdu turčiai linksminasi ir pramogauja. Ir tai paaiškėjo jau kitą dieną po tos nelemtos vakarienės.

Naktinius skambučius nutraukė gudrumu

Kitą dieną dukra kaip įprasta atėjo pas mus pietauti. Elgėsi taip, lyg vakar mes nebūtume susipykusios. Po pietų paprašė duoti jai pieno. Atseit, neturės laiko užbėgti į parduotuvę. Pieno namuose buvo. Tačiau nebuvo, į ką jį įsidėti. Kaip tyčia neradau jokio tinkamo tam maišelio, nes vienas iš seneles reikalavimų buvo į parduotuvę vaikščioti tik su savo maišeliu. O jeigu vaikštai su savo, tai jų ir neperki.

Dukrai tai labai nepatiko. Ji nepasiėmė to pieno ir išėjo iš namų nepatenkinta, prieš tai nepamiršusi įgelti. Kitą dieną aš ir vėl neturėjau to maišelio. Nespėjau nueiti iki parduotuvės. O dukrai ir vėl jo prisireikė. Negavusi to, ko norėjo, ji mane pažemino, priklijuodama etiketę – nevykėlė.

Susinervinusi kitą dieną parduotuvėje nusipirkau iškart net 30 maišelių. Ir kai ji eilinį kartą paprašė to sušikto maišelio, padaviau juos visus, tikėdamasi, kad ji nuo manęs pagaliau atstos. Neatstojo. Ji atvežė plekšnę ir liepė ją iškepti. Iškepiau, o jai netiko. Sakė, kad per sausa. O aš džiaugiausi, kad nors taip pavyko, nes pirmą kartą kepiau tokią žuvį.

O ją, pasirodo, iškepti ne taip jau ir paprasta. Pati pirma mano kepta žuvis subyrėjo į kelias dalis, vos tik pabandžius ją apverst bekepant. Kitą jau kepiau labai atsargiai, todėl per daug ją ir apkepiau. Norėdama įrodyti man, kokia aš esu netikusi, dukra patį stojo prie viryklės ir pradėjo kepti likusias žuvis.

Ir koks gi buvo rezultatas? Toks pats, koks ir mano pirmasis. Žuvis subyrėjo į kelias dalis. Ir kas dėl to buvo kaltas? Aš. Neva sugadinau keptuvę, ant kuriuos neįmanoma nieko doro iškepti. Abejingai prarijau eilinį pažeminimą, nieko neatsakydama į užgauliojimus.

Dukrai toks abejingumas nepatiko. Po kelių dienų 12 valandą nakties sulaukiau skambučio. Seneles dukra domėjosi, kaip jaučiasi jos mama. Atsakiau, kad gerai. Skambučiai pradėjo kartotis beveik kas naktį. Susinervinau. Tik užmiegi, o tave kažkas be reikalo prižadina.

Na, galvoju, sena tarka, aš tave pamokysiu. Dukra man 12 valandą nakties paskambina, o aš jai 6 valandą ryto. Paskambinu ir pranešu. Viskas tvarkoj. Nesijaudinkite. Jūsų mama laikosi gerai. Po kelių mano tokių rytinių skambučių naktiniai skambinėjimai pagaliau liovėsi.

Tada prasidėjo ignoravimas. Jeigu ko paklausi, atsakymo nesulauksi. Įvyksta koks nesusipratimas, o jie įvyksta kasdien, susiginčiji su senele, bandai pasiteisinti, o tau atgal: „Nutilkit. Nekalbėkit. Man neįdomu, ką jūs man sakote.“ Arba: „Nedrįskite kaltinti mano mamos!“ Ir pasako tai tokiu tonu, kad net bijai daugiau žmogau ir išsižioti.

Senolė prisidėjo prie dukters

O močiutei to tik ir tereikia. Jausdama tokį užnugarį ji visiškai suįžūlėjo ir pradėjo reikšti nepasitenkinimą mano darbu. Iš pradžių jai nepatiko, kaip ją rytais prausiu lovoje. Atseit, per greitai. Teko mazguoti tą pačią vietą po kelis kartus.

Po to netiko, kaip šukuoju. Atseit, labai pešu plaukus. O aš net prisilesti prie galvos nespėju, kai ji jau pradeda rėkti: „Ką darai! Man skauda!“ Jėtau, pusė valandos praeidavo, kol aš jai tą galvą sutvarkydavau.

O koks tapo problematiškas paprastas persirengimas! Tai aš jai ranką užlaužiu, tai, atseit, įgnybu, tai kojines ne taip užmaunu, tai kelnes netinkamai užmaunu, tai dar ką nors negerai padarau. Ir vaistus prieš išgeriant pradėjo skaičiuoti, kad tik, neduok Dieve, per mažai nepaduočiau. Spaudimo normaliai jau nepamatuosi – manžetė per stipriai ranką suspaudžia. Insulino nesuleisi – per skaudžiai įduriu į pilvą. Kojas blogai masažuoju – jas po to mėšlungis sutraukia.

Kalbant apie maisto gamybą, tai apskritai tapo tikra tragedija. Pusryčiams ir vakarienei senelė dažniausiai valgydavo sumuštinius. Sumuštinius turėdavau sutepti jai matant. Atnešu prie stalo visiškai naują sviesto pakelį, jogurtą, duoną supakuotą, dešrą arba sūrį. Atidarau pakuotę, padarau sumuštinį ir likusią maisto dalį turiu arba išmesti, arba pati suvalgyti. Nes kitą dieną jau turi būti atneštas naujas neišpakuotas maisto produktas.

Aš jos pradaryto maisto neišmesdavau – pati suvalgydavau. Ji tai pastebėjo ir pradėjo sumuštinius darytis pati. Kol pasidaro, sugadina pusę maisto. Tyčia taip darė. Norėjo, kad aš jos apseilėtus produktus valgyčiau. Nevalgiau. Vaikščiojau pusiau alkana.

O baisiausiai būdavo, kai jį pusryčiams užsimanydavo kokios košės. Išverdi košę jai stebint, o ji jau persigalvoja ir užsimano kitokios. Išverdi kitokią, o jai vis tiek netinka ir jį paprašo sumuštinių. Į arbatą prideda cukraus, kurio jai negalima vartoti dėl diabeto, ir patenkinta geria. Cukraus norma kraujyje pakyla iki debesų ir aš lieku kalta – kad nesulaikiau nuo pagundos.

O kaip tu ją sulaikysi? Jai gi žodžio negali pasakyti prieš. Nesiklauso kaip ir dukra. Jeigu kas ne taip, iškart pradeda isterikuoti ir tu, žmogau, vėl nežinai, ar jau pradėti verkti, ar juoktis.

Ypač užknisdavo isterijos virtuvėje. Jau kai ateidavo laikas gaminti pietus, man visada pradėdavo drebėti rankos. Nes jau iš anksto žinojau, kad ne taip daržoves plausiu, ne taip jas supjaustysiu, ne taip mėsą paruošiu, ne taip į puodą sudėsiu, ne taip išvirsiu, ne taip virtuvę sutvarkysiu.

Tiesa, jeigu visiškai atvirai, per tą laikotarpį, kurį dirbau toje šeimoje, buvo ne tik juodų dienų. Kartais buvo ir geresnių. Tada senelė pasikeisdavo neatpažįstamai. Pasidarydavo tokia gera ir rami. Tokiomis dienomis aš gaudavau net ir arbatpinigių. Tai po du eurus, tai po penkis, o kartą gavau net ir 20 eurų. Juos močiutė davė už užpakalio valymą, kai jai paleido vidurius ir ji netyčia prikrovė į kelnes.

Tačiau šis dirbtinis gerumas visai nepadėjo sumažinti to psichologinio smurto, kurį patirdavau kitu metu. O skaudžiausiai buvo tai, kad mane laikė nešvaria moterimi. Dėl keistos priežasties. Dėl to, kad mano vyras yra neapipjaustytas. O su tokia atseit galima elgtis taip, kaip ir su gyvūnu. Ką jos sėkmingai ir darė.

Po mėnesio tokio darbo aš neištvėriau ir pasakiau, kad važiuoju namo. Senelė po mano žodžių iškvietė greitąją pagalbą. Apie tai, kas vyko toliau ir kodėl kenčiau patyčias, papasakosiu kitą kartą. Bučiau papasakojusi ir dabar, bet ir taip išėjo per ilgas tekstas.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.