Taigi, išdirbusi lygiai mėnesį, pasakiau senelei, kad važiuoju namo. To, kas atsitiko iškart po mano žodžių, negalėjau susapnuoti net baisiausiam sapne.
Klykdama, lyg kas ruoštųsi ją nužudyti, senelė griebė telefoną ir surinkusi kažkokį numerį pradėjo šaukti: „Gelbėkite! Mirštu!“ Ir nepaaiškinusi tiems, kam skambino, kur gyvena, numetė telefono ragelį.
Ne juokais išsigandau tokios audringos reakcijos. Priėjau arčiau ir pabandžiau nuraminti. Bet senelė nesileido. Stūmė mane šalin rėkdama: „Žudikė! Žudikė!“ Kartu su ja apsiverkiau ir aš. Nieko niekam nepadariau, o mane kaltina tokiais nebūtais dalykais!
Pamačiusi, kad verkiu, senelė truputį apsiramino ir jau ramesniu tonu paaiškino, kas manęs laukia. Atseit, dabar atvažiuos greitoji pagalba ir ji gydytojams pasakys, kad bandžiau ją nužudyti. Po to atvažiuos policija ir mane suims.
Ir aš patikėjau. Patikėjau, kad bus taip, kaip ji pasakė. Nes žinojau, kad jos dukra – ta, kuri nuolat iš manęs tyčiojosi, – yra advokatė. O tokia tai tikrai nepraleis progos dar kartą mane pažeminti.
Atsimenu, spėjau tik pamąstyti: „Tai galas. Pasodins, paskirs didžiulę baudą, kurios nesugebėsiu išmokėti per visą likusį gyvenimą, atims paskutinį varganą turtą, kurį turiu Lietuvoje, ir išvarys su vaikais į gatvę elgetauti. Vyras su vaikais man to niekada neatleis“.
Suprato savo klaidas
Skaudžiausia buvo tai, kad į bėdą patekau per savo žioplumą. Jeigu nebūčiau padariusi kelių klaidų nuo pirmos atvykimo savaitės, nebūčiau turėjusi ir tokių didelių bėdų, kurių turėjau vėliau. O pirmiausiai nereikėjo leisti senelei insulino, neturint tam teisės. Bet gi kaip čia atsisakysi, kai tavęs labai prašo padėti? Ypač, jeigu moki tą daryti.
Senelę prižiūrintis slaugytojas išėjo atostogų. Ji nenorėjo kito slaugytojo paslaugų. Todėl nusprendė, kol jis ilsėsis, insuliną leistis sau pati. Pirmą dieną ji iš tiesų tai darė. Tačiau dejuodama, kad jai baisiai sunku tą daryti pačiai dėl viršsvorio, kurį turėjo. Atseit, nepatogu kilnoti su viena ranka didelį pilvą, o su kita durti.
Pamačiusi, kaip ji vargsta, pati pasisiūliau padėti! Idiotė! Ir kodėl tada nepamąsčiau apie galimas pasekmes! Norėjau pabūti gera ir paslaugi. Pabuvau.
Antrą klaidą irgi padariau iš paslaugumo – įlindau į senelės seifą, stovintį jos kambaryje. Ir irgi pačią pirmą savo darbo savaitę. Kaip tai atsitiko? Paprastai. Senelė padavė man raktą ir paprašė iš seifo išimti vieną dokumentą. Aš visai neįtarusi klastos atidariau seifą, suradau reikiamą dokumentą ir atidaviau jai.
Tik sugrąžinusi raktą supratau, kaip suklydau. Nes močiutė „pajuokavo“: „Na va, dabar seife visur liko tavo pirštų antspaudų ir jei nebūsi paklusni, apkaltinsiu tave pinigų ir brangenybių vagyste.“ Iš pradžių pagalvojau, kad tai bajeris. Bet, pasirodo, ne. Toks grasinimas pasikartodavo kiekvieną kartą, kai bandydavau ginčytis ar įrodinėti savo tiesą.
Trečia mano klaida buvo ta, kad neišvažiavau supratusi, kad manęs niekas nesiruošia įdarbinti legaliai, kaip buvo žadėta iš anksto, o dirbau toliau. Maža to, kad neįdarbino. Man taip niekas ir nedavė jokio laisvadienio. Turėjau dirbti nuo ryto iki vakaro kiekvieną mielą dieną.
Be abejo, reiškiau nepasitenkinimą tokia padėtimi. Tačiau ir vėl man buvo pagrasinta. Senelė sakė, kad turi tokį slaptą mygtuką. Atseit, jeigu sugalvosiu bėgti, ji paspaus jį ir aš net nespėsiu iš Berlyno kojos iškelti, kai būsiu iškart suimta. Tikėjau ja. Todėl, kad žinojau, kad senelė priklauso vienai labai žinomai slaptai tarptautinei organizacijai, kurios būstinė yra pačiame Niujorke ir apie kurią mėgsta kalbėti visi tie, kas tiki sąmokslo teorijomis.
Ir štai kur nuvedė mano tokios klaidos ir toks neryžtingumas. Prie kaltinimų žmogžudyste. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taip atsitiko ir man. Kuo ilgiau dirbau, tuo baisiau darėsi ir tuo sunkiau buvo išvažiuoti.
Vokietijoje gyvenanti pažįstama nepaguodė
Kol mes laukėm tos greitosios pagalbos, kurią iškvietė senelė, man pasakius, kad išvažiuoju, į galvą šovė išganinga mintis. Reikėtų paskambinti vienai pažįstamai, gyvenančiai čia, Vokietijoje, ir paprašyti jos pagalbos. Ji yra Vokietijos pilietė, turi gerą darbą ir gerai žino visus vietos įstatymus.
Taigi, spėjau jai paskambinti ir paaiškinti visą situaciją. Ji išklausė, bet nepaguodė. Pagal Vokietijos įstatymus visur buvau kalta. Nelegaliai dirbau, neteisėtai leidau vaistus, kuičiausi asmeniniuose daiktuose. Bet visgi patarė į paniką nepulti ir paprašė senelės adreso bei jos dukros telefono numerio. Daviau su viltimi, kad ji kažką sugalvos ir padės man iš čia pasprukti.
Tą dieną greitoji pagalba taip ir neatvažiavo. Vietoje jos atvažiavo šeimos gydytojas su senelės dukra. Pasirodo, senelė blefavo sakydama, kad skambino į greitąją pagalbą. Tada ji paskambino visai ne jai, o savo dukrai, kuri ir atvežė šeimos gydytoją.
Gydytojas senelę apžiūrėjo ir, nepamatęs gyvybei pavojingos būklės, pasiteiravo, kas čia atsitiko. Atsakiau, kad nieko blogo nedariau – tiesiog pasakiau, kad išvažiuoju namo ir noriu, kad su manimi būtų atsiskaityta, o senelė per jautriai sureagavo. Tikėjausi, kad gydytojas mane užtars. Bet kur ten. Jis tik kreivai nusišypsojo ir paprašė išeiti iš kambario, nes nori pasikalbėti su senele.
To pasikalbėjimo rezultatas buvo toks. Namo galėsiu važiuoti tik po to, kai senelei bus atlikti visi tyrimai. Šeima turi įsitikinti, kad mano insulino leidimas nepadarė senelei jokios žalos ir kad jai nebuvo paslapčia suduoti kokie neleidžiami vaistai ar nuodai.
Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Ir vėl turėjau pasilikti tuose namuose ir dirbti toliau. Susinervinusi ir vėl paskambinau savo pažįstamai ir paprašiau įsikišti. Ta perskambino seneles dukrai ir pagrasino iškviesti policiją dėl to, kad jų namuose dirba nelegalus darbuotojas.
Naujai slaugei – nė žodžio
Skambutis manęs neišgelbėjo, tačiau kažkiek mano padėtį pagerino. Dukra, supratusi, kad turiu užnugarį, su manimi jau kalbėjo daug švelniau. Tačiau namo vis tiek neišleido. Žadėjo tą padaryti tik po tyrimų rezultatų, kurie atėjo tik dar po dviejų savaičių ir, ačiū Dievui, buvo geri.
Tik priešpaskutinę savo darbo dieną sužinojau, kad iš tikrųjų jos laukė ne tiek tyrimų rezultatų, kiek naujos slaugės. O ji atvažiavo net iš Ukrainos. Aš trumpai spėjau su ja pasikalbėti. Ji neturėjo vizos. Tai reiškė, kad ji irgi nebus įdarbinta legaliai.
Ir aš padariau didelę nuodėmę. Aš jai nepasakiau, kokia vergovė jos lauks šioje šeimoje. Gal todėl, kad ir manęs neperspėjo prieš tai buvusi slaugė...
Štai kokią liūdną patirtį turėjau šią vasarą. Taip džiaugiausi, kad dirbsiu pačiame Berlyno centre, o paties Berlyno taip ir nepamačiau. Tik paskutinę dieną belaukdama mikroautobuso pavaikščiojau po šalia senelės namų esančias parduotuves. Ir tiek to Berlyno.
O mano istorija šiuo pasakojimu dar nesibaigė. Kitoje, ketvirtoje dalyje, papasakosiu apie tą organizaciją, kurios narė buvo mano slaugoma senelė. Ir dar parodysiu jos užpildytą loterijos bilietą. Gal pabandžius užbraukti tokius pačius skaičiukus, Lietuvoje kam nors pavyks laimėti milijoną? Taigi, laukite paskutinės istorijos dalies ir tegul jums nusišypso laimė.
P. S. Už darbą man sumokėjo daug mažiau, nei buvo sutarta. Ir už kelionę nesumokėjo. Bet tiek to. Nenubiednėjau. Svarbiausia, gyva grįžau namo. Geriau pagalvojus, galėjau ir negrįžti. Tiems religiniams fanatikams tikrai nebuvo sunku mane nugalabyti.
O jei sąžiningai, aš net ir iki šiol jų dar bijau. Nes jie turi mano paso kopiją, kurios man atgal taip niekas ir nebesugrąžino...
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
