Esu rami vairuotoja. Pagrindinis mano tikslas – saugiai iš taško A Į tašką B nuvežti vaikus. Prisisegti diržus – šventas reikalas. Kai matomumas kelyje rudenį pablogėjo, vairuoju dar atsargiau. To paties tikiuosi ir iš kitų eismo dalyvių.
Kiekvieną rytą į mokyklą vežu dukras. Kadangi man reikia spėti į darbą, išvažiuojam prieš septynias ryto, dar tamsu. Paskutinį kartą išvažiavome per lietų. Negana to, kad gatvėje prietema, tai dar akina ir priešais važiuojančių automobilių šviesos. Riedu nedideliu greičiu, ko gero, nesiekiu net 40 km/h.
Netoli mokyklos yra naujos statybos privačių gyvenamųjų namų kvartalas, šalikelėse auga krūmai, o gatvės gabalas neapšviestas. Ten yra pėsčiųjų perėja, todėl dar sulėtinau greitį.
Riedu, paskui mane važiuoja dar vienas automobilis ir staiga dešinėje pamatau, kaip į važiuojamąją kelio dalį kažkas juodas iššoka. Akimirką pamaniau – šuo!
Aišku, pradėjau stabdyti staigiai, mašina vos ne skersai kelio, bet kai sugebėjau įžiūrėti kas ten kelyje, man ir rankos ir kojos nutirpo. Vaikas! Kokių ketverių metų berniukas. Aprengtas tamsiomis kelnėmis, tamsia striuke su kapišonu, be jokių atšvaitų! Nuo manęs iki vaiko buvo likę vos keli centimetrai.
Po akimirkos paskui vaiką į kelią iššoko ir jo mama, tempianti paskui save dar vieną vaiką. Skubiai išlipau iš automobilio, dukros ant galinės sėdynės klykia, nes išsigando tokio staigaus stabdymo, kojos linksta, širdis daužosi...
Kas krito į akis iš karto, kad visi trys ir mama ir vaikai apsirengę tamsiai ir visi be atšvaitų. Vienintelis šviesus daiktas – tai šviesūs mamos plaukai. Kol berniukas neiššoko ant kelio, aš jų nei vieno nemačiau, nors kelio atkarpa tiesi. Nei vieno!
Mama stvėrė į gatvę iškėblinusį vaiką už pakarpos, o paskui dėjo man kumščiu per kapotą ir pradėjo klykti: „Kur varai... b**t, ar nematai, vos vaiko nenudaužei!“
Buvau sukrėsta, neradau net ką atsakyti. Negana to, kad nesilaiko saugaus eismo taisyklių, tingi nuvesti vaikus iki perėjos, neturi atšvaitų, nesužiūrėjo savo berniuko, tai dar kaltina mane?
Kai motina pamatė, kad iš paskui mane važiavusios mašinos išlipa vyras ir supratusi, kad pritarimo nesulauks, skubiai pastūmė vaikus į nugarą, beje, vos ne priešais atvažiuojančiai mašinai po ratais, ir dingo su jais abiem takelyje už krūmų.
Kaip dukras nuvežiau iki mokyklos, pamenu lyg per rūką. Visą dieną prieš akis stovėjo tas berniukas, staiga iššokęs lyg iš niekur. Vis galvojau – kas jei... jei būčiau nesulėtinusi greičio... jei padangos būtų nors kiek blogesnės... jei nebūčiau pastebėjusi to šmėkštelėjimo iš dešinės... jei būčiau važiavusi ne aš, o mano vyras, kuris kur kas drąsesnis kelyje... vaikas gi būtų žuvęs po ratais!
Mano šeimos gyvenimas dužtų į šukes, iki mirties nešiočiausi kaltę, nors įstatymas ir būtų buvęs mano pusėje.
Tos šviesiaplaukės mamos gyvenimas būtų dužęs į šukes. Ir dėl ko? Dėl atšvaito, kurio jie nei vienas neturėjo. Juk juos vaikai nemokamai gauna ir darželiuose ar mokyklose. Dėl kelių sutaupytų metrų iki pėsčiųjų perėjos!
Nežinau, kodėl berniukas išlėkė į kelią, vaikai juk nenuspėjami. Gal mama akimirkai nukreipė dėmesį į kitą vaiką, gal ištraukė rankytę iš jos saujos. Nežinau.
Dar ir dabar, kai rašau, širdis pradeda plakti greičiau, sukyla adrenalinas. Nereikia man nei tos mamos atsiprašymų, nors ne tokios reakcijos aš iš jos tikėjausi. Anksčiau vairavimas man buvo malonumas, dabar sėdu prie vairo ir rankos dreba.
Prašau, gerbiami pėstieji, būkit ir jūs supratingi. Vairuotojai ne visagaliai. Kai sėdi už automobilio vairo, esi saugus tik tiek, kiek įmanoma. Negali pamatyti tamsoje, lietuje šalikelėje stovinčių žmonių tamsiais drabužiais.
Labai tikiuosi, kad mama taip pat prisikentėjo baimės ir labiau rūpinsis savo vaikais. Nes kitą kartą vairuotojas gali nespėti sustabdyti laiku.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų spalio 7 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
