Baisusis periodas prasidėjo ne tada, kai gyvenau be tėvų, o tada, kai mama prieš pirmą klasę panoro mane pasiimt į didmiestį. Pas tetą gyvenau nuostabiai, buvau be galo mylima. Niekad nepamiršiu tos baisios paėmimo dienos. Kaip galėjau slėpiausi, bet buvau įsodinta į traukinį ir visą kelią verkdama važiavau į savo baisią lemtį.
Mama gyveno puikiai. Padarė gerą karjerą – namai, pinigai. Bet ji turėjo naują draugą, kurį be galo mylėjo. Lepūnėlis, nedirbęs niekur, jos išlaikomas ir dar pijokas. Taigi, neilgai trukus prasidėjo smurtas. Prieš mamą, prieš mane. Jei girtas grįždavo, naktis bemiegė – rėkia, trankosi, dūžta vazos, šunys loja. Aš sužinojau, kas yra diržas. Sykį ėjau į mokyklą taip atlupta subine, kad ruožai matėsi.
Mama buvo pavargusi, neturėjo man laiko, aš buvau taip traumuojama, kad bijodavau išeit iš kambario. Naktį duždavo langai, važiuodavo greitoji, policija, bet mama vis tiek su juo gyveno 10 metų, o aš visada buvau paskutinėj vietoj.
Kai man buvo 12, jie nutraukė ryšius, bet mama jau buvo pratusi man neskirti dėmesio. Aš būdavau paliekama namie viena 2-3 paroms. Gyvenom nuosavame name, be galo bijodavau, kad kas ateis ir ką nors padarys. Nežinau, kur ji būdavo. Eidavo pas drauges? Buvo labai palaužta po skyrybų.
Į mokyklą – su skarmalais
Mama nesidomėjo mano mokslais, išvis nekalbėjo su manim nei apie berniukus, nei apie gyvenimą. Aš buvau jai 0. Tiek, kad augau pas ją. Suprantu, ji turėjo pinigų, bet pati buvo baisiai nelaiminga.
Nuolat dirbdavo ar su draugėmis kur nors lėkdavo, o man net nenupirkdavo rūbų, batų. Žiemą eidavau į mokyklą apdriskusi, nuplyšusi, su kiaurais batais. Vaikai laikė mane nesveika apsileidėle – net skurdžių šeimų vaikai buvo tvarkingesni už mane.
Aš norėdavau verkt, iš nevilties plyšo širdis. Jaučiausi toks skuduras – tėvo nėra, mama šitaip apleidusi, o kas patikės? Ar jūs patikėtumėt? Turėjom kavinę didmiesčio centre, namą didmiestyje, o vaikas panašus į valkatą?
Direktorė mane iškvietė ant kilimėlio dėl netinkamos aprangos. Gerai apibarė ir pasakė: „Vaikeli, tavo mama tokia graži, kultūringa moteris, gėdytumeis, reik laikytis tvarkos mokykloje.“ O ką aš galėjau pakeist, jei turėjau tris nudriskusias drapanas spintoje?!
Kelias į dugną
Būdama trylikos pradėjau vogt iš mamos. Nes negaudavau pinigų iš jos, tik smūgių į veidą už netinkamą elgesį. Radau blogą kompaniją, pradėjau gert. Tas jausmas, kai viskas pasidaro dzin ir jautiesi pasaulio valdovu, buvo superinis.
Būdama 16-os, mėnesius gyvendavau, kur norėdavau. Mama žiūrėjo savęs, savo kavinės, o aš galėjau mirt. Pradėjau jos neapkęst vis labiau ir labiau. Paklausiau kartą: „Kam tu išvis mane gimdei!?“ Bet jos atsakymas būdavo vienas – kad mes gyvenam super ir mano šikna pilna visko, dėl to išsidirbinėju.
Taigi, gėriau 4 metus. Nei „vaikų teisės“, nei kaimynai, nei artimieji – niekas nesidomėjo, kodėl mama, turėdama viską, paleido vaiką vėjais, kodėl nesidomi, kodėl pati padariusi tokių baisių dalykų, nebando išpirkt savo kaltės prieš savo vaiką ir padėt jai. Mama visad teisindavosi nežinanti, kas su ta jos merga darosi, iš kur tokia pusdurnė išaugo... Sunku įsivaizduoti, kiek blogio, pykčio, skausmo, patyčių ištvėriau.
Būdama 20-ies, pasiekiau dugną. Buvo pasirinkimas: lieku ten arba atsispiriu ir kylu. Baisiausia buvo žinoti, kad jei kilsiu iš dugno, iki gyvenimo galo bus pilna žmoniu, kurie sakys: „O, čia ta pijokė, ta padugnė, kur vos neprasigėrė.“ Žinojau, kad bus pilna tokių, kurie net nežinodami, kaip man buvo sunku, smerks mane visą likusį gyvenimą. Manau, kad daug kas taip ir lieka tame dugne, nes neatranda savyje jėgų.
Kadangi esu protingas žmogus, supratau, kad toliau nėra kur krist. Tada pradėjau galvot, kad esu verta daugiau, negaliu likt tokioj situacijoj. Prašiau Dievo, pati mąsčiau kaip save įtikint, kaip nebebūt priklausomai.
Sutikau žmogų, kuris mylėjo mane, pats negėrė ir tai buvo man paskatinimas lipt iš duobės ir stengtis dėl savęs. Svarbu turėt, dėl ko stengtis. Jei aplink vieni pijokai, iš duobės niekaip neišlipsi. Reikia keist aplinką, mąstymą ir, kaip bebūtų sunku, kelt savo kartelę, vertę.
Neskubėkite smerkti puolusio
Esu tikra, kad mano mama padarė be proto didelę įtaką mano gyvenimui ir tam dideliam nuosmukiui. Dabar ji jau pensininkė, nori bendrauti, nes daugiau neliko jos gyvenime nei vyrų, nei kitų vaikų. Bet aš nejaučiu ryšio ar didelės meilės jai.
Visi sako: „Turi paleist nuoskaudas“. Bet tai labai sunku. Nemoku iki galo atleist, nes nesuprantu, už ką su manimi buvo taip elgiamasi.
Užsuku kartais pas ją į svečius, pasikalbam. Praeities neliečiu, nes kiek bandžiau jos klaust, atsakymas buvo vienas – tu pati dėl visko kalta. Taigi, atrodo, kiekvienas turim savo tiesas, tik labai keista, kai suaugę žmonės mažą vaiką kaltina dėl to, kad jis neprižiūrėtas, vos įžengusį į paauglystę žmogų mato degraduojantį, geriantį, verkiantį, valkataujantį ir nereaguoja absoliučiai.
Atrodo, mūsų visuomenė tai priima kaip normalų dalyką. Per tuos metus net pasišnekėti neturėjau su kuo, ką jau kalbėt apie „vaikų teises“ ar psichologus. Nors jau 10 metų negeriu, jaučiu žvilgsnius ir požiūrį žmonių, kurie matė mane geriančią, matė mane dugne.
Taigi, noriu visiems pasakyt: atsipeikėkit žmonės! Šiandien smerkiat mane, nežinodami visos tiesos, nežinodami, koks bus jūsų kelias, o gal po daugelio metų jūsų vaikas eis pragaro keliais, bandydamas pakilt iš bedugnės, o aplink bus pilna tokių teisėjų kaip jūs patys. Juk lazda visad turi du galus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
