Visada stengėsi būti arti manęs, pasakyti komplimentą, pajuokaudavo. Buvo visai smagu bendrauti, todėl baigiantis toms penkioms dienoms jis man pradėjo atrodyti visai vertas dėmesio.
Galvojau, jeigu žmogaus geras humoro jausmas, įdomu pasišnekėti, domimės panašia veikla ir studijuoja tą patį dalyką, tai turėtume sutarti ir gyvenime už tų studijų bei seminarų. Tiesa? Kaip paaiškėjo, ne.
Jis pakvietė mane susitikti mieste. Pasiūliau kitą savaitgalį, bet norėjo kuo greičiau, dar sako: „Nežinau, ar išlauksiu.“ Taip ir įkalbėjo. Susiruošiau, tik likus gal dviems valandoms jis sako: „O gal pasikviesti ir draugę? Aš būčiau su draugu.“
Nepatiko man iš karto, nes planavau susitikt dviese, o toks pasakymas rodo ką – kad bijo vienas su manim būti? Bet pagalvojau, jeigu jis dabar bus su draugu, tai aš viena visai kvailai jausiuosi. Ką gi, pasiūliau ir draugei. Galvojau, tada kompanijoj pabūsim, suvalgysim picos.
Bet kai susitikom jie net girdėti apie picą nenorėjo. Ar jokią kitą šiltą vietą, kavinę ar barą. Mano simpatija patapšnojo per savo kuprinę ir sako: „Mes turim visko nupirkę.“
Pasiūlė geriau pabūti ore, neva dar nėra taip šalta. Sakė, nori parodyti mums ypatingą vietą. Sutrikusios sekėm paskui. Miesto centras, netamsu dar, tai nesigąsdinom nieko, bet jauku irgi nebuvo. Mes – gražiai apsirengusios, tvarkingos, ruošėmės kaip pasimatymui. Jie – na, nesigilinsiu, bet kaip nuo bulviakasio. Tokio per seminarus jo nemačiau.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Nusivedė mus į žinomą mieste vietą, kur daugiau gamtos. Ir ten yra toks nebaigtas statyti viešbutis. Apleistas. Įkalbėjo mus, kad tiesiog privalu užlipti ant stogo, nes visa romantika ten. Padėjo mums perlipti tvorą, įsivedė į tą nebaigtą statybvietę, parodė, kad laiptais viduje liptume paskui juos į viršų.
Kodėl jau tada nenuėjom? Nes žinot tą jausmą, kai tarsi nemalonu kažką sakyti ir kitas labai džiaugiasi, ir tu tikiesi, kad viskas tuo pakryps į gerą? Nepakrypo.
Vaizdas – kaip iš košmariško sapno. Pilko betono sienos, langai be stiklų, kampuose sudėtos grotos ir kiti statybiniai reikalai, tamsu... O ant kiekvieno aukšto grindų vis kitas asortimentas. Vienam aukšte mėtosi buteliai, kitame supeliję maisto likučiai, kitam panaudoti švirkštai... o kai pamatėm dar ir prezervatyvus (aišku, ne dailiai supakuotus) iš viso vos nesusivėmėm.
Užlipom ant to stogo, jie atsidarė kuprines, išsitraukė alų ir traškučius. Čia buvo tos jų vaišės. Paklausėm jų, ar čia kartais ne narkomanai tam name renkasi.
„Tai jo, – sako, – bet pažiūrėkit, koks vaizdas nuo stogo.“
Atsisėdo, įsitaisė. Dar bandė apsikabinti, a la romantiškai pasėdėti, bet susižvalgėm su drauge ir ji pasakė, kad turi eiti, aš irgi pašokau. Nenorėjom su jais aiškintis ir gadintis nervų, tai pasakėm, kad nenumatyti reikalai, netikėta žinutę gavo, turim lėkt.
Ir išlėkėm, bet skubėjom taip, kad žemyn lipdamos jau ir tuos švirkštus, ir prezervatyvus pražiūrėjom. Norėjom tik greičiau dingti iš tokios „romantikos“.
Tai noriu duot patarimą visiems vaikinams. Jeigu neturit pinigų, susitikit bendrabuty arbatos arba pakvieskit į nemokamą kino seansą. Jeigu nešalta – pasivaikščiokit vietose, kurios įprastos. Taip tikrai išlošit daugiau. Nes vaizdas nuo narkomanų landynės stogo – ne vaizdas. Ir tikrai ne romantika.