Manot, alkoholikas yra tik tas, kuris voliojasi patvoriais? Skursta, netvarkingai rengiasi? Anaiptol. Visada turėjau ir kur gyventi, ir ką valgyti, turėjau draugų, nuolat kokių nors meilių ar simpatijų.
Po gražia kauke – rimtos bėdos
Darbe ir aukštojoje mokykloje buvau populiari, dažnai laikoma „sėkminga“. Ta sėkmė ir nuolat keičiami gražūs rūbai – fasadas, dėl kurio alkoholizmą ne taip lengva pastebėti.
O iš tikrųjų neatsimenu, kada, pavyzdžiui, miegodavau. Dieną dirbdavau ir mokydavausi, vakare bare linksmindavausi, gerdavau, naktį gerdavau jau viena arba su su paskutiniu iš baro linksmybių likusiu, o ryte, vos pamiegojusi, litrais gerdavau kavą ir dar šiek tiek alaus ar brendžio, kad prisikelčiau dažytis ir gražiai atrodyti.
Tik tas „gražiai“ – toks sąlyginis reikalas...
Kojos perkarusios (visada kojos – geriančią alkoholikę iš jų ir atpažinsi). Rankos visą laiką dreba. Pamėlusių paakių neužmaskuoja joks pieštukas.
Bet net kai pradėjau atrodyti apgailėtinai, stengdavausi išlikti ori. Pavyzdžiui, kai girta garbanojausi plaukus oficialiam susitikimui ir nusideginau žnyplėmis kaklą, pažįstamiems paskui visą dieną pasakojau apie tai istoriją, kurioje paverčiau save linksma heroje, maždaug kaip Bridžita Džouns. O ne girtuokle, nesugebančia nulaikyti žnyplių.
Visi vyrai, kurie normaliomis sąlygomis net nepatiktų, man tapdavo potencialiais princais. Užteko, kad pamerktų pusę akies ir jau gulėdavau paslika. Atrodo, kokia meilė. Čia jis, tas vienintelis. O po poros savaičių jau garsiai juokdavausi visiems, kas klausydavosi: „Jūs įsivaizduojat, koks jis idiotas...“
O kiek tų vyrų buvo? Gerdama buvau dėmesio vergė ir jeigu jo nesulaukdavau užtektinai, kardavausi ant kaklo pati. Tik per seksą jausdavausi mylima ar vertinga. Nereikia net skaičiaus. Galima tik įsivaizduoti, koks jis buvo, jeigu po visų gėrimo metų pasidariusi tyrimus dėl venerinių ligų, nuoširdžiai nustebau, kad niekuo neužsikrėčiau.
Kasmet – vis baisiau
Mano gėrimas truko 6 metus. Pirmieji lengviausi ir su didžiausiais blaivybės etapais, paskutinieji – baisiausi ir tokie, kai per mėnesį tepasitaikydavo viena blaivi diena. Tą dieną stengdavausi mesti gerti valios pastangomis. Blogiausia, kad visada tiki, kad sustoti tereikia valios, aplinkos pakeitimo ar mylimų žmonių globos. Netiesa.
Visada buvau labai artima su savo šeima. Kai pragerdavau pinigus, kai būdavo liūdna ir norėdavau paverkti, kai apimdavo savigaila dėl to nesiliaujančio gėrimo – eidavau pas juos. Ir jie visada padėdavo, išklausydavo, paremdavo finansiškai – kad tik negerčiau. Bet kai pamatė, kad viskas tik blogėja, pradėjo domėtis alkoholizmu kaip liga.
Ir sužinojo, ko nežinojau pati. Kad alkoholizmas – liga kaip ir kitos, gydoma ne valia, o specialia programa. Kad žmogus privalo eiti gydytis. Kad jis to nenorės, kol jaus, kad yra, kas jį saugo. Kad iš geriančio žmogaus turi būti atimtos visos saugumo garantijos, visos minkštos pagalvės, kad jis turi ne švelniai kristi, o tiesiog tėkštis į dugną. Tam, jog pats panorėtų atsikelti.
Paradoksas: tam, kad padėtum geriančiajam, turi nutraukti jam bet kokią finansinę ar moralinę pagalbą geriant. Aš nežinau, kiek mano artimiesiems reikėjo jėgų, kad tai padarytų, bet jie padarė.
Lūžio diena
Tą dieną atsimenu kaip per miglą. Vakare važiavau gerti pas kažkokią tik per feisbuką pažįstamą moterį. Nes jau buvo ta stadija, kai „su bet kuo, tik ne vienai“. Ji buvo nestabilios psichikos, o dar abi buvom girtos, tai po vieno degtinės butelio susipykom ir aš su riksmais išėjau iš jos namų.
Lipdama į taksi kritau, prasiskėliau galvą. Po to jau atsimenu tik kraują, asfaltą, kaip vis dar bandau įlipti, atsiprašinėju taksisto. Jis priėmė į mašiną, tik liepė neištepti sėdynių. Paskui – tamsa.
Ryte atsibudusi pamačiau bute savo tėvus. Laukiau gailesčio arba pykčio – vienos iš dviejų alkoholikų artimiesiems įprastų reakcijų. Bet jie daug nekalbėjo. Tėvą gyvenime esu mačiusi verkiant du kartus. Vieną, kai buvau maža ir kažkas mirė, o antrą – tą rytą. Mamos veidas buvo pilkas, ji atrodė negyva.
Jie pasakė man – viskas. Arba tu gydaisi ir tada mes pinigais padėsim dėl reabilitacijos, padėsim rasti darbą po jos, padėsim gyventi, arba, jeigu nesigydai, daugiau nebendraukime. Mirti mes tau nepadėsime.
Pažadėjo nutraukti visus ryšius. Visą pagalbą – moralinę ir finansinę. Jokių šeimos švenčių, jokio bendravimo, jokių pinigų. Arba gėrimas, arba šeima.
Telefonu pasikalbėjau su geriausia drauge, vėlgi – tikėdamasi užuojautos, bet ji pasakė tą patį. Myli mane, bet nekenčia mano ligos. Jeigu aš nesigydau, ji nenori matyti manęs save žudančios. Geriu – nebendraujam.
Žinau, kad daug verkiau, sakiau visiems: „Jūs manęs nemylit, kaip šitaip galima, jeigu žinotumėt, kaip jaučiuosi, neverstumėt gydytis...“ Ir daug kitų panašių dalykų. Bet tai jau buvo nesvarbu, lūžis įvyko. Po dienos jau buvau detoksikacijoje.
Košmaras baigėsi
Po detoksikacijos dar laukė ilgas kelias. Atkritau ir vėl užgėriau, tada antra detoksikacija, trečia, „Minesotos“ programa, Anoniminių Alkoholikų susirinkimai. Lankydama Anoniminius Alkoholikus ir liovusis gerti aš dar ilgai sapnuodavau alkoholį. Bet jau ne kaip linksmybę, kaip košmarą.
Dabar esu blaivi trečius metus. Kai mečiau gerti, gyvenimas vieną po kito pradėjo dovanoti man dovanas, apie kurias nebūčiau pagalvojusi. Nesijaučiau verta. Gavau darbą svajonių srityje, su šeima ir drauge sukūrėm mylinčius, sveikata grįstus santykius. Dabar jau ir pati turiu savo šeimą, vaikų.
Kai pagimdžiau, pirmą parą palatoje verkiau ir galvojau: jeigu gaunu tokias dovanas, tai gal man už viską atleista?
Jei noriu niekada nebegerti, Anoniminių Alkoholikų grupes lankyti turėsiu visą gyvenimą. To niekada nebūčiau suvokusi, jei artimieji būtų ir toliau bandę man padėti meile, pinigais ar prašymais negerti.
Kadangi su šeima visada buvome labai artimi, jų atstūmimas ir buvo mano dugnas. Kitam gal dugnas būtų atimti vaikai, trečiam – žlugęs verslas, o ketvirtam ir benamystė dar nieko tokio.
Daugelis bijo atstumti priklausomą žmogų todėl, kad jis grasina nusižudysiantis. Bet statistika žiauri. Iš 10 žmonių gerti, vartoti narkotikus ar lošti nustoja vos vienas. Vadinasi, 9 iš 10 priklausomų taip ir nepradeda sveikti.
Jeigu nuolat pakišinėsi savo artimajam pagalves ir prašysi susivokti liautis gėrus, „būti geram“ – tu net nesuteiksi jam galimybės tapti tuo vienu iš 10.
O jeigu parodysi jam duris, nutrauksi ryšius, pasakysi, kad bendrausi tik jei gydysis... Taip, gal jis gers kaip gėręs ir galiausiai nuo to mirs. Bet galbūt jis ir taps tuo vienu iš 10.
Jokia meilė, globa ar prašymas „tiesiog mesti“ naudos neduos. Alkoholizmas – liga. Ar vėžį gydytumėt apkabinimais?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
