Išvažiavom su vaikais pas gimines į kaimą. Pakeliui jie užsimanė gerti, sustojom prie parduotuvės. Miestelis mažas, parduotuvė maža. Vyras ir vaikai liko mašinoje, nuėjau viena. Stoviu, laukiu, kol pardavėja aptarnaus vietinius, ir jaučiu, kaip kažkas tampo mane už rankovės.
Atsisukusi matau kokių 8 metų berniuką, prie jo kitą – kiek jaunesnį. Abu purvini, bet apsirengę šiltai, pagal sezoną. Paklausiau, ko jie nori. Vyresnis berniukas parodė į brangių traškučių dėžutę už prekystalio. Sako: „Teta, duok 2 eurus, noriu šitų.“
Mano piniginėje buvo ne kažkiek pinigų, todėl pabandžiau pasiūlyti jam kitų, pigesnių, bet vaikas užsispyrė: „Šitų nemėgstu. Jie šūdas, teta, nupirk tų.“
Susigraudinau. Vaikai murzini, kalba atitinkama. Gal jų abu tėvai geriantys? Gal tikrai vaikai blogai gyvena, tie brangesni traškučiai jiems bus didžiausias džiaugsmas, negi taip nubiednėsiu dėl tų beveik dviejų eurų? Vyras dėl to gerumo dažnai iš manęs šaiposi, būna, net pyksta, bet nesusilaikiau.
Paėmiau butelį mineralinio vandens ir tų traškučių. Sumokėjau ir atidaviau traškučius vaikams. Stvėrė tiesiog iš rankų ir išlėkė iš parduotuvės net ačiū nepasakę. O tada pardavėja tik palingavo galva ir pasakė: „Jei būčiau žinojusi, kad šitiems imat, būčiau nepardavusi.“
Baisiausiai pasipiktinau, paklausiau, kodėl. O ji man: „Galit netikėti, bet tie vaikai dar geriau už jūsų vaikus gyvena. Jau tikrai nevaikšto alkani, mama visko didžiausius maišus priperka. Tėvas moka alimentus, mama pašalpas gauna. Manot, jie tuos traškučius suvalgys? Pusę suris, pusę išmes ar draugams išdalins. Prašinėti juos mama pripratino, nes pati taip gyvena.
Ji ne latrė, bet tinginė, baisus dalykas. Kiek kartų kviečiau ateiti pas mane dirbti, nenori. Sako, gal aš durna? Neišgyvenkit, žino savo teises, sugeba iš seniūnijos viską išsireikalauti, kas priklauso. Neseniai gavo suremontuotą socialinį būstą, vaikai ir nemokamą maitinimą mokykloje gauna, rūbus ir patalynę iš labdaros nešasi maišais. Manot, jiems tiek reikia? Atsirenka tik geriausius, kitus išmeta...“
Kažkaip man nesinorėjo jos toliau klausytis. Atsisveikinau, išėjau iš parduotuvės. Vaikai, prašę traškučių, sėdėjo ant suoliuko jau prasidarę dėžutę. Pardavėja buvo teisi. Jie ne tiek valgė, kiek trupino. Vyresnis paima traškutį, tik bakst, bakst juo jaunesniam per veidą. Ir abu juokiasi.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Atsisėdau į mašiną ir pagalvojau – gal jau gana su tais davimais. Tam duok, anam duok...
Juk jau kelis kartus esu nusivylusi, kai atiduoti daiktai nepasiekė adresatų. Pavyzdžiui, aukojau vietinei labdaros organizacijai dukrų išaugtus drabužius. Tempiau gražiausias striukes, paltukus, džinsus. Kitos mamos rasdavo, kaip visa tai parduoti nors už porą eurų, o aš vis į labdarą, į labdarą. Nešiau, kol nepamačiau, kad mano atiduotą dukros striukę dėvi tą labdarą tvarkančios moters dukra.
Kitas atvejis: pagailėjau Vilniuje sutikto dieduko, prašančio centų duonelei. Susigraudinau ir įdėjau į saują net porą eurų. Jaučiausi tokia geraširdė, kol po geros valandos nepamačiau to paties dieduko. Sėdėjo skvere, viešoje vietoje, ir maukė iš bambalio alų. Ir ne vienas maukė, dalinosi su tvirtais vyrukais, kuriems tik dirbti ir dirbti.
Dar prisiminiau ir vieną pagyvenusią kaimynę. Jai taip pat ne kartą esu padėjusi ir maistu, ir pinigais. Man buvo labai gaila vos pakrutančios senutės, kuri vos sutikta pradėdavo skųstis ir verkti dėl sunkaus gyvenimo. Kokie vaistai brangūs, kaip vaikai jai nepadeda.
Pirkdavau jai maistą, nepagailėdavau net keliasdešimt litų. Būčiau ir toliau ją šelpusi, jei nebūčiau netyčia sužinojusi, kad šita vargstanti kaimynė nesenai nupirko savo sūnui dviejų kambarių butą...
Tai dabar man padėjus tos vargstančios moteriškės sūnus gyvens bute ir švilpaus, o mes su vyru ir toliau mokėsime paskolą už būstą.
Prisiminiau dar vieną pavyzdį. Mano pusseserė dirba mokyklos valgykloje. Kažkaip išėjo kalba apie nemokamą maitinimą gaunančius vaikus. Aišku, puoliau gailėti alkanų vaikų, o ji man drėbė į akis: „Tu ką? Žinai, kiek maisto jie išmėto? Širdį skauda rankiojant iš pastalių pusiau prakąstus kotletus! O yra tokių, kurie net nevalgo. Iškeičia savo porcijas į cigaretes.“
Tada aš ja nelabai patikėjau. Bet dabar tikiu.
Mums su vyru reikia labai daug dirbti dėl kiekvieno euro. Mums niekas nieko veltui neduoda, o mes ir neieškome. Esu išdidus žmogus. Nežinau, kaip galėčiau ir ar apskritai galėčiau ramiai gyventi iš pašalpos ir kitų žmonių malonės. Turbūt mirčiau iš gėdos, jei reikėtų prašinėti. Jei kas nors ką nors siūlo veltui, man net atrodo nelabai padoru imti kaip nors neatsidėkojus.
Bet aplink pastebiu vis daugiau žmonių, kuriems tai nesudaro jokių problemų. Kad ir tie du vaikai, kuriems pirkau traškučius. Jiems visiškai įprasta ir normalu prieiti prie nepažįstamos moters ir pasakyti: aš noriu, duok. Tikriausiai tas „duok“ jau yra įaugęs jiems į kraują.
Jei jų mama tikrai nedirba, o sugeba susiveikti viską, ko jai reikia, tie vaikai neturės nė mažiausio supratimo, kaip uždirbami pinigai. Juk daiktai tarsi savaime atsiranda namuose. Taip auga ištisa apsukruolių karta, kuri sėdės ant mūsų visų sprando.
Nesakau, kad nėra skurstančių žmonių, kuriems reikia pagalbos, bet būkim teisingi – kai kurie iš jų tiesiog išmoko naudotis tuo, ką ši valstybė gali duoti, ir jiems niekada nerūpės, kaip gali tai užsidirbti.
Pamačiusi, kaip vaikai ramiai traiško rankose tuos brangius traškučius, padariau išvadą – jie nemoka vertinti pinigų. Ir nusprendžiau – iš manęs gana. Ne kiekvienas, kas stovi ištiesęs ranką, iš tikrųjų skursta.