Mano pusbrolis prieš pusmetį emigravo į Angliją ir dabar buvo grįžęs kelioms dienoms. Visi pamatė jį ir sušoko: „Nu kaip? Ar labai ari? Kokios ten kainos? Kur gyveni, keliese, kaip sekasi?“
Pusbrolis pradėjo atsakinėti. Darbas nesunkus, fabrike prie pusfabrikačių. 8 valandos per dieną, savaitgaliai ir išeiginės, priedai, jeigu daugiau supakuoji nei nustatytoji norma: „Viskas kaip pas normalius žmones.“
Alga, palyginti su krūviu, mūsų akimis kosminė – 400 svarų į rankas per savaitę ir dar tie priedai. Tai per mėnesį jau mažiausiai 1200 svarų išeina. Gyvena šešiese, bet ne bute, o name. Kainos fantastiškos, jeigu nori apsipirkti paprastai. Tarkim, jeigu labai sveikai ieškai maitintis, jau sunkiau, bet jeigu nori paprastai, tai savaitei dešrelių, „hot dog“ bandelių, pašildomų mėsos pyragų ir gatavų kepsniukų gali nusipirkti maždaug už 20-30 svarų visą maišą.
Visi džiaugėsi ir sveikino, o tada pradėjo dalintis savo mintimis. Kaip ten gerai, čia blogai. Kaip čia neįmanoma gyventi, valstybė į žmogų žiūri kaip į šūdą. Kaip paprastas žmogus nieko negali, nes čia švogerių kraštas, geresnes algas gauna tik tas, kas turi pažįstamų.
Tikrai ne kartą per vakarą išgirdau: „Būčiau jaunesnė – ir aš važiuočiau“, „Pasisekė tau, neturi dar šeimos tai gali susikurt geresnę ateitį iš anksto“, ir „Čia vis tiek nieko nebūtum pasiekęs, gerai, kad tingai.“
Tie žmonės – mano giminaičiai, dėdės, tetos, net tėvai, bet jiems kalbant man darėsi gėda. Gėda ir dėl pusbrolio pasididžiavimo savo gyvenimu, ir dėl kitų džiaugsmo. Reikia labai nemylėt savo šalies, kad ją kaltintum dėl savo tingumo ir tave ištinkančių blogybių.
Taip, pusbrolis čia nieko nebūtų pasiekęs. Todėl, kad yra išsilavinimo neturintis tinginys, kurio didžiausias tikslas – kuo mažiau dirbti už kuo didesnius pinigus, o tada viską išleisti pramogoms. Aišku, kad ten šaldytų produktų pakuotojas gauna daugiau negu čia, bet kodėl reikia norėti būti šaldytų produktų pakuotoju? Ar apie tai vaikystėje svajojai?
Man liūdna dėl žmonių, kurių vienintelis noras yra pailsėt ir paėst. Pailsėt – neaišku nuo ko, nes nepavargsta, o paėst – kuo daugiau, kad tik pigiai. Ir kai visi mekeno, kad valstybė negerbia paprasto žmogaus, vidutinio darbuotojo, tai man kilo tik vienas klausimas. Kodėl jūsų tikslas – būti vidutinybe???
Taip, yra daugybė gydytojų, kurios poliklinikoje tik paskaito vaistų katalogą, uždeda ant recepto antspaudą arba parašo atleidimą nuo mokyklos. Jos gauna nedaug. Bet juk yra tokių gydytojų, kurie atidaro savo privačius kabinetus ir paskui netgi pasistato savo vardo klinikas!
Yra pardavėjų, kurios dešimt metų sėdi prie kasos, bet yra ir tokių, kurios gerai dirbdamos greitai tampa parduotuvės vadove, o vėliau, dėl savo sukauptos patirties ir seminarų – netgi rinkodaros specialiste!
Yra vos prasigyvenančių ekonomistų ir yra Aušra Maldeikienė. Yra „Kupiškio žinios“ redaktorių, bet yra ir tokių žurnalistų kaip Daiva Žeimytė. Yra kaimo kultūrkės aktoriai, o yra Nijolė Narmontaitė.
Tai kodėl reikia norėti būti tuo prastesniu variantu vietoje to, kad siektum to aukščiausio? Kaip reikia nemylėti savo šalies ir savęs paties negerbti, kad užuot stengęsis pasiekti daugiau, naudotis galva ir tobulėti, tu tik verki, jog laiku nepabėgai? Nepabėgai, kad... galėtum tingėti kitur, tik ten tau geriau mokėtų?
Nenorėjau gadinti gimtadienio, todėl nešokau su visais ginčytis prie stalo. Bet iš kelių žodžių jie ir taip suprato mano nuomonę. O dabar labai džiaugiuosi, kad parašiau šitą laišką, nes bent kiek išsikroviau. Ne, emigruoti aš nesiruošiu. Pasiklausiusi gimtadienio kalbų dar labiau tuo įsitikinau.
Ruošiuosi čia pasiekti, ir pasiekti daug. O pusbroliui linkiu taip ir negrįžti, nes kam Lietuvai dar vienas tinginys, turim tokių vietoje per akis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
