Čia gyventi tikrai įmanoma ir netgi labai gera. Anądien pirmą kartą apsipirkau naujoje parduotuvėje Vilniuje ir pagalvojau, kaip pasikeitė mūsų gyvenimas Lietuvoje nuo mano vaikystės (atgavus Nepriklausomybę man buvo septyneri) iki dabar. Labai gerai pamenu, kaip į tą pačią vietą, kur dabartinė parduotuvė, prieš kokius 20 metų su mama ir sese ėjome į čia veikusią prekybos bazę.
Ateidavome čia kaip į muziejų. Juos, žinoma, irgi lankėme, bet atvykti čia pasidairyti taip pat buvo didelė pramoga.
Iki tol visos kitos aplink namus buvusios parduotuvės buvo kitokios, sovietinės, o ši atrodė labai vakarietiška (bent taip kalbėjo tėvai).
Kitos parduotuvės buvo panašios į parduotuves kaime Vydeniuose, prie Varėnos, tik didesnės. Kur prašai už prekystalio stovinčios tetos „Love Is“ kramtomos gumos ir plombyro, ji tau paduoda. Arba su mama ir sese stovi pasiskirsčiusios prie skirtingų prekystalių toje pačioje parduotuvėje, kad pavyktų greičiau atstovėti eiles ir įsigyti skirtingų produktų.
O čia pirmą kartą pamačiau vežimėlius maisto prekėms ir krepšelius ir galėjai rinktis prekes pats, jas paliesti! Ten buvo ir įeinami mėsos ir pieno produktų skyriai-šaldytuvai, į kuriuos su sese landžiodavome pirmyn ir atgal pro tokius kabančius plastiko gabalus. Koks kosmosas visa tai atrodė!
Bet geriausia, kad čia pirmą kartą nusipirkome ir paragavome traškučių, geros kavos ir šokoladinį batonėlį, kurį peiliu dalindavome į keturias dalis visai šeimai. Vėliau atsirado maišeliai su mažais šokoladiniais batonėliais, kuriuos slapčia vis traukdavome su sese iš spintelės ir paskui slėpdavome tuščius popieriukus.
Savo dienpinigius taupėme dezodorantui „Fa“ (reklamų paveiktos kažkaip labai jo norėjom) bei naujai „Sel“ kasetei. Atrodė, kad nusipirkus tuos daiktus gyvenimas pasikeis iš esmės.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Ir pasikeitė – tik ne vien dėl to, kad juos nusipirkome. Dėl to, kad dabar, jeigu uoliai stengiesi ir sieki, Lietuvoje gali įsigyti bet ką. Bet kurioje parduotuvėje gali rasti, ko tik širdis geidžia – jokio deficito. Ir, svarbiausia, jeigu tai jose parduodama, reiškia, žmonės perka ir gali sau tai leisti.
Čia maži atstumai ir palyginti nedidelės išlaidos būstui. Paslaugų kokybė daugeliu atveju – nepriekaištinga, o jeigu kas blogai, dėl kliento viskas daroma, kad tai pasikeistų. Ne taip, kaip, tarkim, Belgijoje, kur niekas nesistengia teikti kokybiškų paslaugų, nes žmonių kaita didelė ir niekas nesitiki įgyti lojalių klientų.
Čia klesti kultūra, sporto renginiai – tik spėk planuoti laiką.
Šias ir daug kitų priežasčių, kodėl Lietuvoje gyventi gera, vardinau ir Klaipėdoje lankant draugus netyčia sutiktiems emigrantams iš Norvegijos. Norvegijoje jie sakėsi statantys pastolius. Dailiai nuaugę vyrukai – sporto salėje, sakė, leidžia visą laisvalaikį, nes daugiau ten nėra ką veikti. Deja, labai skundėsi, kad Lietuvoje gyventi neįmanoma, dėl to ir išvažiavo. Nuoširdžiai susirūpinusi prašiau argumentuoti, kodėl neįmanoma.
Gavau atsakymą: „Negi turiu čia dirbti už 800 eurų ir neturėti galimybės užsidirbti daugiau? O dar ir iki tų 800 eurų kiek reikia atkentėti. Ten va, išvažiavom ir iškart babkes normalias vartom.“
Pasiteiravau, kodėl jie neturėjo galimybės čia užsidirbti daugiau? Papasakojau, kad man pasisekė – aš jau seniai perkopiau jų minėtą atlygio ribą. Iki tol „iškentėjau“ daug mokslų, nedidelių atlyginimų, pradėjau nuo 200 litų, pirmame kurse gaudavau 500, vėliau nuosekliai ir kantriai mokiausi ir augau, visada dirbau, dabar jau galiu gyventi tikrai oriai.
Gavau atsakymą: „Dar ko – kiek čia galima mokytis, kentėti ir vargti be babkių, kai dar neaišku, ar prisimokęs uždirbsi daugiau. Norisi iškart gerai gyventi.“
Pabendravome tikrai maloniai ir man būtų buvę įdomu išgirsti kitokią nuomonę, konstruktyvią kritikos šaliai (taip, dėl politinių aspektų jos turiu nemažai ir pati), tačiau to neišgirdau. Dar kartą įsitikinau, kad gyvenimu Lietuvoje labiausiai džiaugiasi tie, kurie raško savo sunkiu darbu ir pastangomis sunokintus vaisius.
Tie, kurie žino, kad viskas iš esmės priklauso nuo jų pačių ir labai daug ką galima pakeisti į gera. Ir kad norint suvalgyti šokoladinį batonėlį, čia jau gali jį rasti ir leisti sau nusipirkti. Ar net du.