Dar prieš Seimo rinkimus buvo intensyviai tyčiojamasi iš vienaip ar kitaip suklydusių politikų. Juoktis ir žeminti buvo taip smagu, kad po rinkimų didieji politikos kritikai tiesiog pašėlo. Per radiją, televiziją, interneto naujienų portaluose, feisbuko paskyrose, namuose ir gatvėse visi vieningai ėmė plakti, smerkti, niekinti ir žeminti kitus.
Juoktis iš jų įvairiausiais būdais tapo madinga. Laidyti visokiausius juokelius apie „valstiečius“, žaliuosius, sveikuolius tapo labai patogu, norint pritapti prie pamazgas pilančių ir dėmesio spinduliuose besimaudančių radijo ir televizijos veidų.
O iš ko taip juokiamės? Iš žmonių, kurie išdrįso pasakyti: „Aš esu kitoks“? Aš linkiu Lietuvai sveikos ir sąmoningos tautos? Ar mokyklose mokytojai nemoko panašių dalykų? Ar per tuos pačius radijo ir televizijos taškus nekalbama apie sveiką gyvenimo būdą ir savipagalbos būdus? Ar nediskutuojama apie alkoholizmo žalą ir žuvusiųjų keliuose statistiką?
Ar nesiekiama skatinti vaikų būti empatiškiems ir priimti kitokį? Ar nekalbama, kad patyčios yra vienas iš didžiausių skaudulių, dėl kurio žudosi ir žalojasi vaikai, jaunimas ir subrendę žmonės? O kas yra lietuviai? Kokios mūsų šaknys? Kas yra mūsų tėvai? Kas yra mūsų seneliai? Kuris iš tų pajuokiančių jau net neaišku ką norėtų, kad taip būtų kalbama apie jų šeimą – tėtį, dėdę, o gal senelį?
Politika yra daugiabriaunė, čia netaikomi vien terminai „geras“ arba „blogas“, nes spalvų paletė galioja ir politikoje. Kaip daugelyje gyvenimo sričių, taip ir čia reikia žvelgti plačiau, bendradarbiauti. Naujieji Seimo nariai tai irgi darys. Jie dirbs, klys, mokysis, tobulės ir dirbs toliau, juk tam ir yra renkami. Leiskime žmonėms daryti tai, ko patys prašėme, – dirbti savo darbą.
Yra posakis, kad nė vienam kritikuojančiam paminklas nebus pastatytas, nes juos stato darantiems. Jei nepatinka sistema, eik į ją ir stenkis ją pakeisti iš vidaus.
Ką iš tikrųjų daro nepaliaujama kritika? Koks įžeidinėjimų tikslas? Reikšti savo nuomonę galima ir net labai svarbu, tačiau kaip tai darome, yra esminis dalykas. Jei mūsų tikslas – klestinti ir sveika Lietuva, kur visi yra gerbiami, lygūs, svarbūs ir vertinami vienodai, tai ką reiškia nesibaigiantis purvo pylimas vieniems ant kitų?
Mintis, kalba ir veiksmai turi sutapti. Mes to reikalaujame iš politikų ir kitų žymių asmenų, o ką darome patys? Laukiame, kol jie suklys, kad su pasimėgavimu galėtume pasityčioti?
Kiekvienas privalome prisiimti atsakomybę pirmiausia už savo žodžius ir darbus, juk ar ne to mokome ir savo vaikus? Faktas yra tas, kad, nepaisant visų kalbų, vaikai mokosi iš tėvų elgesio. Tai dar kartą klausiu: ko mes iš tiesų siekiame ir ko linkime savo vaikams ir Lietuvai?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
