Vos perskaičius pirmuosius autorės žodžius, mane užplūdo neapykanta: ėmiau nekęsti jos mokyklos, jos mokytojų, visų švietimo srityje dirbančių žmonių, tų, kurie sugalvojo, kad savaitgalis turi tik dvi dienas, nekęsti to, kad atėjo ruduo ir kad man išvis reiks keltis ir kažką veikti.
Taip pat ėmiau jausti pyktį jos lietuvių kalbos mokytojai, nors, autorės žodžiais, ji kaip tik turi „nuostabią lietuvių kalbos mokytoją, išsilavinusią ir savo metodiką turinčią pedagogę.“ Suprantu, pedagogė – nors ant žaizdos dėk, bet visgi jos metoduose nebuvo vieno labai svarbaus dalyko. O gal mokinė tiesiog toje pamokoje nebuvo?
Neradau žodžio „pareiga“ ar kokios nors užuominos į tai. Cituodama mokinės laišką parodysiu, kur tą užuominą į pareigą tikėjausi rasti.
„… negaliu pakęsti to, ką jos nustatytos taisyklės daro man ir mano bendraamžiams, ir vyresniems bei mažesniems. Ar nekyla klausimas, ką taisyklės mums daro?“ Rašinys iškart pradedamas stipriai ir užtikrintai. Man irgi kilo klausimas, ką mums daro taisyklės. Bet po „ilgų ieškojimų“ supratau, kad taisyklės padeda mums darniai sugyventi visuomenėje. Tačiau judėkime toliau.
„Aštuonerius metus esu viena iš tų mokslo vergų. Atsiprašau už šį žodį, bet nemanau, kad parašiau kažką neteisingo. Mes esame tikrų tikriausi vergai. Mes esame prikaustyti prie suolų, užrakinti mokyklose ir nuo jų priklausomi. Ir jūs to negalit paneigti.“ Neigti gal ir bandyčiau, bet kažkaip po tokių „argumentų“ jaučiu kylančią grėsmę, jog jei imčiau ginčytis, mane operatyviai paskųstų mamai. O gal net ir tėčiui.
„Gautas neigiamas pažymys antro pusmečio ar trečio trimestro gale gali buvusį skaičių po kablelio nuleisti tiek, kad per likusį laiko jo nepasikelsi, o ir pažymys nukris visu balu, pvz.: turėjau 7,6 turėčiau turėti 8 – užtenka gauti 6 ir 8-ių jau neturėsi.“ Visiškai sutinku. Gausi 7. Nes (7,6+6)/2 = 6,8. Aštuntoje klasėje mes tai vadiname apvalinimu.
Tik apie tai reikėjo susimąstyti šiek tiek anksčiau ir labiau stengtis išlaikyti tą jau ir taip vos ant vienos dešimtosios tesilaikantį aštuntuką. Bet, kaip sako lietuviai, laiko atgal nepasuksi.
„Kiekvienų metų pradžioje mes jaučiamės kaip bandomieji triušiai. Vienais metais įveskim uniformas, kitais jau trumpinkim atostogas, čia pakeiskim trimestrus į pusmečius, o ten sugalvokim metų gale pridėti standartizuotų testų.“ Šitas pareiškimas mane jau pradėjo mušti iš klumpių.
Taip, aš pati esu labai priešiškai nusiteikusi standartizuotų testų atžvilgiu (aš labai rimtai), tačiau jei tokį pyktį ir pažeminimo jausmą sukelia uniformų įvedimas, tai… trūksta žodžių. Aštuntus metus nešioju uniformą ir ji vis dar nepakenkė mano rezultatams. O jei bent bandys kenkti… O jei bandys… Parašysiu straipsnį!
„Kur yra jūsų sąžinė ar bent loginis mąstymas?“ Slepiasi nelabieji!
„Net knygose, kurios, beje, yra jūsų patvirtintos, nematyti nors menkiausio loginio mąstymo.“ Ne, tikriausiai jo nėra.
„Beje, dabar aklai bendraujate su būsima emigrante, nes čia likti – kaip ir daugelis iš mano aplinkos – nesiruošiu. Aš nematau čia savo ateities. Ir nuo pat pradžių, labai švelniai tariant, nekenčiau tų, kurie yra aukščiau. Žmonių, kurie valdo tai, ką aš kas vakarą kalu ir mokausi.“ Mintis, nemenkai mane išgąsdinusi. Negi ta maža mokinukė, droviai nešdama gėlę pirmajai mokytojai pirmąją rugsėjo šventę, jau nekentė viso pasaulio?
Taip, paauglystė – sunkus laikotarpis, kažkaip reikia susiturėti nepradėjus šaukti: „Let’s break some rules!“ (liet.: „Laužykime taisykles!“). Daug kam tai nepavyksta, todėl ir Anglijos saulė aštuntokei šviečia karščiau, ir Norvegijos pievos žydi žaliau.
Ten viščiukų pešėjų ir statybininkų niekada nebus per daug, bet reikia ir perspėti – ten irgi bus taisyklių. Ir namo reiks grįžti vėliau nei po dienos su visomis muzikos mokyklomis, jei išvis bus kur grįžti. Išvažiavę turėsite atsisveikinti ir su nenumaldomu noru išreikšti nepasitenkinimą straipsniuose, nes tam nebus laiko. Atostogos irgi labai retos.
Jei taip vilioja Anglijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) švietimo sistemos, visada prašom – sėdėkite mokyklose iki penkių, neturėkite vasaros atostogų ir dar eikite į muzikos mokyklas. A, taip pat ten egzaminai kasmet – sėkmės ruošiantis.
Nieko nenoriu mokyti gyventi, tiesiog iš taip pat mokinės perspektyvos parodyti, kad dirbti niekada nebuvo lengva. Ir kuo toliau, tuo bus sunkiau, patikinu. Tiesiog siūlau prie visų jūsų žinomų teisių, kiek jūs turite skirti laiko miegui ir kiek – mokslui, prisiminti pareigas bei taisykles. Nesvarbu, ar būtume Tėvynėje, ar svetur.
Spragų mūsų švietimo sistemoje tikrai yra, tačiau be mūsų niekas nesikeis. Svetur taisyklėms reiks tik nuolankiai paklusti, o čia mes galime patys galvoti ir koreguoti taisykles.
Autorės pasiūlytus veiksmus perskaičius straipsnį („...ne tik atkreipti dėmesį, bet ir, po galais, ką nors daryti“) atlikau.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
