Ilgai galvojau, kad jis mus pamiršo, nes po išsiskyrimo nelankė, neskambindavo. Motina apie tėvą kalbėdavo dažnai, bet niekada gerai. Vadindavo jį paleistuviu, valkata, žmogumi, išdavusiu ir palikusiu savo šeimą. Negailėdavo bjaurių žodžių jam ir jo naujai šeimai.
Užkrėtė neapykanta tėvui
Kadangi po skyrybų mama augino mane viena, lengva nebuvo. Kad apmokėtų sąskaitas ir nebadautume ji dirbo dviejuose darbuose, todėl matydavau ją retai. Jau nuo pirmos klasės išmokau būti savarankiška, bet man visą gyvenimą trūko šilumos. Dažnai jausdavausi vieniša, o mama dėl tokio gyvenimo visada kaltino mus palikusį tėvą.
Mama mėgdavo pabrėžti, kad mums nereikėjo skursti ir nesimatyti, kol tėvas mumis rūpinosi. Jis uždirbdavo pinigus, o ji galėjo visą laiką skirti man. Dažnai iš jos girdėdavau, kad vyras, palikęs savo dukrą likimo valiai, yra paskutinis niekšas. Jos manymu, tėvas atėmė iš manęs laimingą vaikystę, svetima boba, kekšė, jam buvo už mus svarbiau.
Jei būdama mažesnė bandydavau paklausti apie tėtį, pavyzdžiui, kada galėsiu jį pamatyti, mama pratrūkdavo pykčiu. Ją erzino visi mano šilti jausmai tėvui. Pradėdavo šaukti, kartais net mėtydavo daiktus, galėjo net užvožti, todėl vieną dieną nustojau klausinėti. Žinoma, ilgėtis jo nenustojau, bet tą jausmą slėpiau nuo visų, ypač nuo mamos.
Pamažu mano jausmai tėvui pasikeitė. Galima sakyti, kad nuo mamos apsikrėčiau pykčiu ir neapykanta. Juodai pavydėdavau kitoms mergaitėms, kurių tėvai nebuvo išsiskyrę ir visą laiką jausdavau, kad mano gyvenime kažko trūksta. Apie tėvą jau galvojau kaip apie išdaviką. Dažnai svajodavau, kad vieną dieną jis mane susiras, o aš išdidžiai nueisiu net neatsisukusi, nes nenorėsiu su juo bendrauti.
Įsimylėjus – mamos perspėjimas
Santykiai su vaikinais nesiklostė. Pirmasis rimtas vaikinas mano gyvenime atsirado tik man sulaukus dvidešimt vienerių, studijuojant. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, mes ilgai derinomės vienas prie kito. Meilė atsirado šiek tiek vėliau, bet ji buvo labai stipri. Gyvenau tuo žmogumi, juo kvėpavau. Jausmas buvo abipusis ir tuo metu buvau neapsakomai laiminga, tikėjau, kad suradau savo žmogų.
Mama, išgirdusi apie mano santykius, tik ironiškai nusijuokė. Pasakė, kad būčiau atsargi, nes visi vyrai geri ir ištikimi tik pačioje pradžioje. O šiaip tai tik rujojantys patinai. Ji galvojo, kad mano tėvas tikrai bus ištikimas ir apsigavo. Nenori, kad ir aš apsigaučiau.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Pirmą kartą į visus jos perspėjimus tik numojau ranka, pirmą kartą gyvenime man nerūpėjo, kad tėvas ją paliko dėl kitos moters. Buvau įsitikinusi, kad mano gyvenimas gali būti kitoks nei jos.
Mes su mylimuoju gana greit apsigyvenome kartu išnuomotame bute. Paskui lygiai taip pat greitai susituokėme. Vilkėdama baltą nuotakos suknelę skraidžiau padebesiais, buvau labai laiminga.
Mama vestuvėms neprieštaravo, bet vis tiek spėjo įkrėsti šaukštą deguto. Pasakė: „Pradžia visada graži, o toliau žiūrėk. Dar nei vieno vyro žiedas ant piršto neatbaidė nuo svetimų sijonų.“
Meilę nunuodijo įtarumas
Santykiai šeimoje klostėsi gerai, išskyrus tai, kad aš tapau nežmoniškai, tiesiog nesveikai pavydi. To nenorėjau, bet mamos pasakyti žodžiai krito man giliai į širdį.
Kiekvienas žvilgsnis į gatve praeinančią kitą merginą, šypsena padavėjai kavinėje, mandagus pokalbis su pažįstama – ir viskas. Aš puldavau į isteriją, rėkdavau ar ilgam užsiraukdavau ir laukdavau jo atsiprašymų. Net patys nekalčiausi dalykai man tapdavo tariamos neištikimybės įrodymu. Iš smulkmenų išpūsdavau didžiausią burbulą.
Padėtis dar labiau pablogėjo, kada gimė sūnus. Kurį laiką jaučiausi nepatraukli, praradusi savo žavesį, nepasitikėjau savimi. Baimė prarasti mylimą vis stiprėjo. Pradėjau jam prikaišioti jo bendradarbes, skandalai namuose ir mano nekalbadieniai vis dažnėjo.
Jis mane tikrai mylėjo, nes kentė tai gana ilgai. Penkerius metus taikėsi su mano paranoja, bet paskui pasakė – gana. Ko labiausiai bijojau, tas ir atsitiko. Vyro akiratyje atsirado kita moteris. Man nebuvo svarbu, kad pati pastūmėjau jį į kitos moters glėbį, svarbiausia buvo mano užgauti jausmai ir išdidumas.
Kai jis išėjo, savo kaltės aš neįžvelgiau. Juk buvau išauginta su mintimi, kad visi vyrai yra išdavikai ir anksčiau ar vėliau santykiai turi baigtis krachu. Ypač tada, kai šeimoje gimsta vaikas. Tokia pabaiga man atrodė logiška ir suprantama. Žinoma, pasiguodžiau mamai, ji paklausė: „O ko tu tikėjaisi?“
Tiesa atvėrė akis
Su vyru skyrėmės ilgai ir negražiai. Jis ne vieną kartą bandė taikytis dėl vaiko, bet aš atsukdavau jam nugarą. Elgiausi išdidžiai, nesileisdavau į jokias kalbas ir kompromisus. Įsijaučiau į nuskriaustos paliktos žmonos vaidmenį. Galima sakyti, net juo mėgavausi. O kaip gi kitaip? Man atrodė, kad tik jis kaltas dėl šeimos griuvimo ir dėl to, kad mūsų vaikas dabar neturės abiejų tėvų.
Tašką šitoje beprotybėje padėjo mano močiutė. Ji atvažiavo pas mane ir tiesiai šviesiai paklausė, ką aš sau galvoju. Kai pradėjau teisintis, kad vyras paliko mus dėl kitos, močiutė manęs neguodė. Tiesiai šviesiai dėjo – pati dėl to kalta. Ir tada papasakojo tikrąją mano mamos ir tėčio istoriją, apie kurią mama nutylėdavo.
Mano tėvai niekada gerai nesutarė, nes tėvas nuo pat pradžių blaškėsi tarp dviejų moterų. Susituokė su mama ne iš meilės, o tik todėl, kad ji pastojo. Buvo aišku, kad šita santuoka pasmerkta, ilgai ji netruks, bet mane tėvas labai mylėjo. Po skyrybų jis stengėsi su manimi matytis, palaikyti ryšius, buvo pasiryžęs mokėti ir alimentus ir apmokėti mano išlaikymą. Buvo pasiryžęs palaikyti gražius santykius su nemylima moterimi dėl manęs, bet mama nesutiko.
Ji atsisakė bet kokios pagalbos, nutraukė visus ryšius ir išvažiavo kiek galima toliau. Tėtis dar ilgai bandė palaikyti kontaktą, per močiutę bandė perduoti pinigų, jaudinosi dėl manęs, bet mano mamai užgautas išdidumas buvo svarbiau už mano laimę.
Ji visą laiką paprasčiausiai naudojosi manimi, manipuliavo mano jausmais, kad jam atkeršytų, kad įskaudintų kiek galima labiau. Nustatinėjo mane prieš tėvą, nuodijo mano protą ir mintis, stengėsi įskiepyti man tuos pačius jausmus, kuriuos pati jautė ir net nepajuto, kad griauna ir mano gyvenimą.
Po šito pokalbio manęs laukė nelengvas pasirinkimas. Paprasčiausia atrodė žengti jau išmintu keliu, kur kas sunkiau buvo užgniaužti savyje pagiežą ir pavydą ir leisti sūnui matytis su tėčiu.
Dabar mes mažais žingsneliais judame į priekį. Buvęs vyras mielai leidžia laiką su sūneliu. Matau, kad tie susitikimai jiems abiems teikia daug džiaugsmo. Tiesa, kiekvieną kartą, kada jis atvažiuoja, man reikia perlipti per save ir kovoti su savimi, bet pagalvoju apie sūnaus gerovę ir nusileidžiu.
Žinau, kad aš pati tikriausiai jau niekada negalėsiu užmegzti pilnaverčio ryšio su vyru, kuriame nebūtų nepasitikėjimo ir įtarimų. Per giliai manyje įsišaknijusi baimė ir supratimas, kad visi vyrai yra niekšai. Bet stengiuosi negriauti savo sūnaus gyvenimo, kaip mano mama sugriovė manąjį.