Mąstau: kodėl materialiam pavidalui skiriama šitiek dėmesio ir kodėl mes taip nenorime būti kremuoti, gražiai supakuoti į urną ir tiesiog kukliai išeiti iš šito pasaulio? Tikrai žinau, kad pati nenorėčiau būti palaidota karste ir man mirusiai tiek vietos nereikės.
Lietuviškose kapinėse žavi nebent per Vėlines ir Visų Šventųjų dieną negęstanti žvakučių šviesa, bet stiklo ir plastiko šiukšlių krūva, liekanti po švenčių, nėra nei mūsų pasididžiavimas, nei pagarba mirusiems. Juk Anapilin išėjusios sielos ne to iš mūsų tikisi, juk jiems svarbiausia malda ir mūsų geri prisiminimai apie juos.
Na, bet jei mirusiesiems skiriama tiek daug vietos, tai bent jau ji turėtų būti tokia, kokia galėtume ne tik patys grožėtis, bet ir kitiems parodyti. Juk į gražiausias ir žymiausias pasaulio kapines žmonės eina kaip į muziejų ar meno dirbinių parodą.
Prisiminiau porą žymiausių mano lankytų kapinių Paryžiuje ir Barselonoje.
Per Lašezo kapinės Paryžiuje užima 44 hektarus žemės, bet niekam to ploto negaila, nes tai ne tik mirusiųjų pagerbimo vieta, bet ir skulptūrų, koplytėlių, istorinių paminklų, mauzoliejų ir kitų meno kūrinių centras.
Vaikštinėjau po vienas gražiausių mano matytų kapinių ir dairiausi, ar tikrai esu viena ir ar manęs kažkas nestebi. Apėmė toks jausmas, jog suakmenėję verkiantys angelai mane iš pasalų seka, o šeimyninių koplytėlių duris pravers kokia pasiklydusi dvasia.
Bet ne, tai gerbėjai suko ratų ratus ieškodami Edith Piaf, Oscaro Wilde’o, Jimo Morrisono, Fryderyko Chopino ir kitų mirusių dievaičių kapų. Juk čia palaidoti ne tik eiliniai mirtingieji, bet ir daugybė įžymių žmonių. J.Morrisono gerbėjai čia ėjo nešini gėrimais. Jie ne tik išgers, bet dalį į kapą supils ar paliks ant antkapio – juk reikia dalintis su atmintyje nemirštančiu dievaičiu.
Netoliese yra ir O.Wilde’o kapas, kuris anksčiau buvo nubučiuotas nenuvalomais lūpų dažais bei išpaišytas širdelėmis – tuo jis ir buvo savotiškas, nepakartojamas ir bene pats žymiausias antkapis visose kapinėse. Buvo nuspręsta apsaugoti antkapį, nes lūpų dažai ardo paminklo akmenį, todėl jis buvo išplautas ir aptvertas, ir dabar už lūpdažinius pabučiavimus gresia daugiatūkstantinė bauda.
E.Piaf kapas kuklesnis, bet visada papuoštas gėlėmis, o F.Chopino gerbėjai sunešė tiek puokščių, jog, rodos, žymusis kompozitorius mirė visai neseniai. Tiesa, čia F.Chopinas palaidotas be savo širdies, nes paskutinėje valioje išreiškė pageidavimą jam numirus širdį išvežti į Varšuvą. Taigi, Paryžiaus kapinės pelnytai vienos lankomiausių pasaulyje ir ne šiaip amžinojo poilsio vieta, o mažas miestelis savo istorijomis, įspūdingais paminklais ir gerbėjų pulkais.
O štai Barselonoje esančios „Poble Nou“ kapinės įžymios kvapą gniaužiančia „Mirties bučinio“ (El Peto De La Mort) marmurine skulptūra, kuri vaizduoja sparnuotą skeletą, bučiuojantį jauną žmogų. Žiūrėjau į skulptūrą kaip į mirties simbolį – labai liūdną, bet kartu ir gražų. Juk kiekvienas mūsų – jaunas ar senas- likimo kelyje esame lygūs ir kiekvienam skirta sava mirties data, bet mes gyvename taip, lyg niekada nemirsime, ir švaistome laiką taip, lyg jis nebūtų mums suskaičiuotas.
Be ypatingosios skulptūros čia buvo ir įspūdingi paminklai, gigantiški šeimyniniai antkapiai ir per visas kapines besidriekiantis kolumbariumas – labirintas, kuriame ieškodama įdomiausių kūrinių šiek tiek pasiklydau. Kolumbariume išdėstyti maži stikliniai langeliai, kurių šonuose palikta vietos porai gėlių puokščių.
Vyresnio amžiaus moteris pasistūmė kopėčias ir užlipo į bene aukščiausiai esantį kolumbariumo langelį, pastatė gėles ir nusileido žemyn. Jokiu ravėjimų ir eilės žvakių, tvarkinga ir neperkrauta – vainiko ir norėdamas nepastatysi.
Tai bent kapinės, galvojau, tokios įdomios, sutvarkytos, pilnos meno kūrinių bei mistikos – po šias kapines ekskursijos organizuojamos ir naktimis.
Grįžtu į lietuviškas kapines ir mąstau apie mūsų laidojimo papročius ir materialaus kūno kultą. Juk Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, jog iš dulkės gimei – dulke pavirsi, tai kodėl mes, lietuviai krikščionys, bijom ta dulke išeiti iš pasaulio? Koks skirtumas, ar mes būsim kremuoti, ar karste palaidoti, juk visvien būsim mirę?
Kam mums tiek ploto kapinėse, nuobodžių vienodų paminklų, mirusiųjų palaikais užimtų laukų, kuriuos nelabai kas juos ir lanko? O jei jau skiriame tiek daug vietos kapinėms, tai bent galėtume jas pastatyti tokias, į kurias žmonės ateitų pasigrožėti?
Su visa pagarba mirusiesiems ir aš uždegu žvakutę masinėse kapinėse, bet juk galime rasti ir kitų, šiuolaikiškesnių, įdomesnių, prasmingesnių ir ekologiškesnių būdų mirusiuosius gerbti ir prisiminti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
