Su vyru gyvename jau daugiau kaip trisdešimt metų. Gyvenimo pradžioje nekreipiau dėmesio į draugų, giminių vaišes. Tai atrodė natūralu: vestuvės, krikštynos, gimtadieniai, Naujieji metai.
Praregėjau per vėlai. Pastebėjusi, kad tai kartojasi jau ne tik per šventes, puoliau į paniką. Mano tėvai sustabdė: „Viskas susitvarkys.“ Tačiau ir patys toliau labai prisidėjo prie mano vyro alkoholizmo gilinimo.
Auginome du vaikus. Dabar vaikai jau išėjo iš namų. Sūnus vedė, dukra jau ruošiasi vestuvėms, o aš su didžiausia įtampa laukiu – ar neišgers tą iškilmingą dieną. Mat jei ceremonija per pietus – gali būti per ilgu laukti.
Prasidėjo etinės problemos darbe: nemoka bendrauti, pyksta, visi kalti, per mažai moka ir panašiai.
Ištekėjau iš didelės meilės. Tikėjau ja. Bet turbūt nesupratau, kas yra tikroji meilė. Viena giminaitė yra pasakiusi, jog jos mama nešė kryželį, o ji su seserimi gyvena laimingai.
Įstrigo tie žodžiai. Galvoju, jei aš pakentėsiu dar, gal mano vaikai nekartos tų pačių klaidų. Gal klystu?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
