Nustojau tokiu elgesiu stebėtis, nes teko padirbėti aukle vienoje pasiturinčioje šeimoje ir tai, ką ten spėjau pamatyti, atsakė kone į visus mano klausimus.
Esu studentė, stengiuosi užsidirbti, kad nesėdėčiau tėvams ant sprando. Šią vasarą pažįstama pasiūlė padirbėti aukle gimtajame mieste. Siūlė visai neblogą atlyginimą, darbas nelabai toli nuo namų, tad nedvejodama sutikau.
Pasiklausinėjau apie darbdavių šeimą, išgirdau, kad jie padorūs, gerai gyvenantys žmonės. Šiek tiek nustebau sužinojusi, kad mergytės mama niekur nedirba. Nesupratau, kam išvis prisireikė auklės, bet paskui pagalvojau, kad čia ne mano reikalas.
Kad šioje šeimoje su pinigais nėra jokių problemų, supratau iškart. Jie trise gyvena dideliame naujos statybos name, abu važinėja naujais automobiliais. Vaiko kambarys lūžta nuo žaislų ir visokių niekučių, firminiai drabužėliai vos telpa į dvi spintas. Kieme vaikiškos lipynės, pripučiamas baseinas, smėlio dėžė. Pažiūrėjus iš šalies, mergaitė auga tiesiog pasakiškoje aplinkoje, apie kurią dauguma vaikų galėtų tik pasvajoti.
Bet po savaitės darbo supratau, kad ne viskas taip gražu, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio.
Jau pačią pirmąją dieną į akis krito amžiaus skirtumas tarp mergaitės tėvų. Vyras jau pusamžis, o mergina labai jauna, graži kaip saldainiukas. Akivaizdu, kad savo išvaizdai pinigų negaili.
Paskui supratau, kad išvaizda jai rūpi kur kas labiau nei vaikas. Iš esmės buvau pasamdyta dėl vieno: kad mergaitė kiek galima mažiau lįstų savo mamai į akis ir maltųsi po kojomis.
Šeimininkė keldavosi vėlai, kai mes su mergyte jau būdavome papusryčiavusios ir užsiimdavome kokia nors veikla. Pamačiusi mamą mergaitė tuoj bėgdavo jos pasitikti, apsikabinti, bet geriausiu atveju sulaukdavo patapšnojimo per nugarą. Dažniau šeimininkė dukrelę paprasčiausiai atstumdavo ir liepdavo ją pasiimti, kad leistų ramiai papusryčiauti.
Man buvo gaila mažylės, nes ji verždavosi pas mamą. Nešiodavo jai parodyti savo žaisliukus, čiauškėdavo, bet kiekvieną kartą kai dukra pribėgdavo, mamos veidą iškreipdavo susierzinimo grimasa ir ji man liepdavo pasiimti vaiką į kitą kambarį ar į kiemą.
Po pusryčių motina sėsdavo į savo automobilį ir išvažiuodavo. Nežinau kur, gal ieškoti pramogų, į grožio saloną, sporto klubą... Grįždavo pavakare apsikrovusi pirkinių maišeliais. Įgrūsdavo dukrai kokį nors niekutį, pavyzdžiui, dar vieną pliušinį žaisliuką ir užlipdavo į antrą aukštą, net nepaklaususi, kaip man sekėsi su vaiku.
Į savo kambarį dukros neįsileisdavo. Buvo graudu žiūrėti, kaip mergytė braižosi aplink uždarytas duris. Jei mama niekur nevažiuodavo, tada visą laiką plepėdavo brangiu telefonu su draugėmis. Tiesiog nepaleisdavo jo iš rankų, o į mergaitę kreipė ne daugiau dėmesio nei į baldą.
Vaikas sekiojo jai iš paskos kaip šuniukas, gaudė kiekvieną žvilgsnį, o mama net nenuleisdavo į ją akių. Pastebėdavo ją tik tada, kai dukrelė įsikibdavo jai į koją ir prisiglausdavo visu kūneliu. Tada tuoj pat būdavo duodama komanda ją pasiimti.
Tėvas grįždavo vėlai vakarais pavargęs ir dažnai suirzęs. Su dukra jis būdavo švelnesnis, bet matėsi, kad per dieną išsiilgusios dukrelės dėmesys jį vargina. Pažais kokias penkias minutes, puse ausies paklausys, ką ji šneka, palinksės galva, pabučiuos ir atiduos man. Neškis ir su ja užsiimk.
Esu ne vieną kartą dirbusi aukle, tad pastebėjau, kad mergaitė yra kiek kitokia nei anksčiau prižiūrėti vaikai. Ji lengviau supykdavo, puldavo į ašaras, kasdien dėl kokio nors menkniekio keldavo isteriją, laužydavo žaislus. Pastebėjau ir tai, kad vaikas elementariai nesupranta žodžio „ne“.
Kaip ir visiems mažiams jai rūpėjo tyrinėti aplinką. Jei pabandydavau ją sudrausminti, atkalbėti nuo kokio nors pavojingo užsiėmimo, pavyzdžiui, aukštai užlipti, ar saujom valgyti smėlį, ji pradėdavo verkti, paskui puldavo mane mušti, o pamačiusi, kad vis tiek nenusileisiu, krisdavo ant žemės ir raitydavosi, klykdavo, spardydavosi... ypač mėgo kelti scenas nepažįstamų žmonių ar svečių akivaizdoje.
Supratau, kad jos pyktis ir bjaurus elgesys – tik būdas pritraukti tėvų dėmesį. Jei ji visai įsisiautėdavo, tada kuris nors iš jų ateidavo ir pradėdavo bartis. O jei mergaitė elgdavosi ramiai, buvo tarsi nematoma, nepastebima.
Nors tėvų dėmesio jai trūko, užtat norimus daiktus būdavo įpratusi gauti čia pat. Kelis kartus teko važiuoti su šeima į prekybos centrą. Tėvai vos pamatę, kad mergaitė ko nors užsigeidė, net nesiaiškindavo, reikia ar ne – kraudavo į vežimėlį viską.
Kai atėjo laikas atsisveikinti su ta šeima ir vaiku, buvo sunku. Buvo labai gaila vienišo, savo tėvams visiškai nereikalingo žmogučio.
Ilgai spėliojau, kodėl motinai visiškai nerūpėjo jos mažytė dukra. Padariau nepaguodžiančią išvadą, kad vaikas buvo tik raktas į turtingą gyvenimą. O dabar, kai gavo, ko norėjo, ji vaiką tiesiog pakenčia. Žiūri į dukrą kaip į nemalonų priedą prie naujų rūbų, apsilankymų grožio salonuose ir galimybės nedirbti.
Todėl dabar pamačiusi isterikuojantį mažylį žinau, ką reiktų kaltinti. Vaikai nekalti, kad suaugusieji jiems tokie abejingi. Tuo abejingumu ir augina mažus monstriukus.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų lapkričio 6 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
