Niekada nesižavėjau internetinėmis pažintimis su priešingos lyties atstovais. Nes žinojau, kad neįmanoma čia rasti normalaus, visaverčio vyro. Nes čia renkasi tie, kuriems rūpi apjuodinti savo žmonas. Arba tie, kurie suokia pasakas, kad yra vieniši, nevedę, nors už sienos lovoj laukia žmona. Kuri nė neįtaria, kuo užsiima jos sakramentas dabar.
Mano pažinties su juo pradžia buvo kardinaliai kitokia. Nes ne dėl lovos reikalų viskas prasidėjo. O dėl kūrybos. Susipažinome seniai seniai. Ne feisbuke, o portale „Netlog“. Užkalbino. Laiškas, po laiško išsiaiškinome, kad abu esame kūrėjai. Vienas muzikos, kitas žodžių. Puiku. Prasidėjo bendravimas. Žinojau, kad vedęs. Žmona – jau ne pirmoji (kurią esu mačiusi realiai).
Žingsnis po žingsnio žmogus įsisiūbavo... Pelnė mano palankumą ir aklą tikėjimą viskuo, ką jis sako ir daro. Nors vėliau suvokiau: Dieve, kaip klydau.
Prasidėjo verkšlenimai, kokia baisi žmona, kaip jo nesupranta, neužjaučia. Nesiplėsiu, o įdėsiu visą jo melą viename laiške, kurį pasilikau prisiminimui.
„Labas. Aš nežadu bartis dėl niekų. Taip, tu čia teisingai pasakei, kad aš turiu viską (nors nelabai tinka žodis „viską“). Aš jau seniai turėjau svajonę gyventi nuosavam name, bet su pirmąja nepavyko to įgyvendinti. Buvo šansų – ir aš gerai uždirbdavau, ir žmonai, tad galėjom pasistatyti, bet jos tie išgėrimai man neleido imtis tokių statybų, vis tiek kvepėjo skyrybom...
Tad su antrąja buvau priverstas statytis, nes butą palikau pirmąjai, o gyventi nebuvo kur, tad ir išsipildė mano svajonė – turiu namą...
Norėjau vaikų ir turiu 2. Tad ir antra svajonė išsipildė. Gal ir teisingai tu rašai, kad aš beveik viską turiu, bet nepagalvojai ir nepasakei, ko aš neturiu. O neturiu svarbiausių dalykų – sveikatos, meilės... (aš čia apie gyvenimą su žmona), nors meilė dabar yra tau, nors ne kartu gyvenam, bet vis tiek meilė yra...
Gal tu nesuprasi, koks gyvenimas, kai nėra sveikatos – praradau darbą, nėra meilės, supratimo šeimoj. Tu sakai, kad aš nieko tau nebežadu. Čia tu tikriausiai apie skyrybas... Taip, nesakau, nes kam kalbėti apie tai, kas greit neįvyks. Bet, aš manau, įvyks, nes jau kantrybė ant ribos, jeigu ne vaikas, tai sulig diena palikčiau. Su pirmąja irgi kentėjau apie 6 metus, kol dukros suaugo, ir tik tada išėjau. Aš tik tik su tavim viena bendrauju, tik tu man reikalinga.
O mano trečia svajonė buvo ir yra – gyventi santarvėj ir meilėje, nors senatvėj pailsėti ir taip numirti. Kad nebūtų kivirčų, barnių... Pasitikėjimas vienas kitu, svarbiausia, meilė kad būtų. Labai gerai, kad tave sutikau, o tai sveikatos nėra nervintis, užp**o su savo rėkimais kiekvieną dieną, tai žinok nieko nebesinori, tik galvą skauda ir širdį pradeda permušti. Visą romaną surašiau...„
Puikus romanas, ar ne??? Vis tik vyrai meluoja geriau... Kas baisiausia, visa tai buvo sakoma ne man vienai... Tai sužinojau iš bendrų pažįstamų.
Pirma pamoka.
Moterys, merginos, niekados neteisinkite vyro, kuris juodina žmoną. Ir esamą, ir buvusią. Juodins ir jus. Savo kailiu patyriau. Juodino tuo metu, kai aklai juo tikėjau, padėjau visaip, o pati taip ir nesulaukiau normalaus dėmesio. Jokia absoliučiai meile nekvepia, jei vyras guldamasis į lovą sakosi mylįs, o jei nebereikia, rėžia: „Eik n***j... Pasimauk ant ko nors...“ Čia, mielosios, meilės nė aido. Nė jokios užuominos.
Antra pamoka.
Jei rašo panašius briedus, ką suokdavo man, bėkite kuo toliau. Niekada niekas nesikeis, kol nebus įvarytas į kampą. Va, kokius romanus kuria vedę internetinių romanų rezgėjai...
Trečia pamoka.
Niekados neklausykite pažadų, priesaikų, kol nebus daromi konkretūs darbai. Čia ir dabar. Ne senatvėj geras gyvenimas žadamas, o dabar. Nes senatvė gali ir neateiti su jo visokiomis bėdomis, kurių yra „n“.
Ketvirta pamoka.
Visoms. Jei nerandama laiko jums, o vien sau, jei jus susiranda tik tada, kai jam patogu – visiška nesąmonė. Kam jums toks žmogus, kuris ėda laiką ir naudojasi ne vien jumis, o dar ir žmona? Jis negerbia nieko ir negerbs. Niekada. Jei žmogus tikrai nebegali gyventi su savo antrąja puse, jis išeina čia ir dabar, be nieko. Su vaikais būti niekas nedraudžia. Deja...
Penkta pamoka.
Niekados nebendraukite su be proto šykščiu. Kuris neprisimena nei jūsų gimtadienio, nieko. Kuris statydamas mašiną saugomoje aikštelėje dejuoja – oj, kaip brangu, trys eurai. Kuris kavinėje sugeba pavaišinti vien kava (nes jos teprašiau – nesu chamė, nemelžiu nė vieno). O pats nesusiprato, kad prie kavos reikia nors ledų kokių... Nori kavos – še ir srėbk...
Šešta pamoka.
Nesižavėkite vyru, kuris, būdamas bedarbis, žmonai nežinant sugeba prisiimti visokių greitųjų kreditų. Čia ne šeimos žmogus. Jei jau tokiu nebuvo su dviem, nebus ir su jumis. Nes jam svarbus jis pas. O visi reikalingi tol, kol jam naudingi.
Septinta pamoka:
Vyrai nesikeičia. Jei ėjo per visas, tai ir eis. Kuprotą ištiesina karstas. Senoliai sako, senoliai žino....
Dar kreipiuosi asmeniškai į tave:
Kaip galima už žmonos akių imti paskolas? Ne veltui žmona verkė. Jis priskolina, o ji paskui sumoka. Ne veltui ji nori viso namo. Nusipelnė vien dengdama tavo vėjų pasekmes...
Ir viskas, ką blogo paisei apie ją, iš tikrųjų apibūdino tave – kad ji nieko neveikia, nemoka. Vien paskolas imti ir feisbuke sėdėti – va čia joooo, veikla ir mokslas, kad nėra lygių. Kas tu per žmogus, jei žmona srebia tavo privirtą košę, o tu ją juodini ir dar paskui žiūri į akis, guli vienoj lovoj, parėjęs iš nežinia kur?..
Pameni, kai labai tavęs pasiilgusi prašiau dėmesio sau? Kurio nebuvo savaičių savaites? Kai vaidinai labai užsiėmusį, kai nė skambučio nesulaukdavau, laiko nebuvo. Tai, kurią sakeisi mylįs? Ir ko sulaukiau?
Sulaukiau „mylinčio“ vyro puikaus žodžių derinuko, kurio niekados neužmiršiu. „Eik na***j. Pasimauk ant ko nors.“
Kai perskaičiau tuos žodžius, žemė slydo iš po kojų. Nesuvokiau – kaip? Už ką? Niekados niekas nėra manęs niekur siuntęs nei juolab liepęs daryti tai, ką liepei tu.
Nejau visi mylintys vyrai svaidosi tokiais žodeliais toms, kurias myli? Nemanau. Suprantu, esi ligonis su nervais... vartoji begalę vaistų... ne vien nuo nervų... bet jokia sveikatos būklė nepateisina šio poelgio.
Praleidusi porą bemiegių, praverktų parų, surankiojau visas tavo mintis, meile, ir laiškas nukeliavo tavo žmonai. Ir dabar srebi, ko nusipelnei. Žino, koks esi, ne vien tavo žmona, bet ir visi, su kuo ji bendrauja.
Nekaltink, meile, nieko... Vien save. Srebi už tai, kad žinodamas, kaip esi besąlygiškai mylimas, tyčiojaisi ir naudojaisi – tiek manimi, tiek savo žmona. Buvo varoma dviem frontais ir tai būtų tęsęsi „n“ laiko jei ne „pasimauk“. Nebūtų buvę jokių skyrybų. Jomis nė nekvepėjo.
Nemokėjai vertinti to, ką turi. O dabar nebėra nieko. Va ir pasimovei tu, nors liepei man...
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų lapkričio 10 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
