Jau planavom keltis kartu gyventi ir ieškojome buto. Aš – studentė, gyvenanti bendrabutyje, jis gyveno su tėvais. Viskas buvo tikrai labai gražu.
Vieną savaitgalį užsidegė susipažint su mano mama. Nuvažiavom, pabuvom, dieną grįžom į bendrabutį. Sėdim, vakare jam parašė draugė ar draugo sesuo ir jis kitą dieną išlėkė pasėdėti su draugais. Viskas buvo gerai, bet vat į žinutę neatrašė.
Skambinau porą kartų, kol pakėlė. Iš balso iškart supratau, kad vartojęs narkotinių medžiagų (nors man sakė, kad nuo paauglystės nieko nevartojo) arba padauginęs alkoholio. Sakė, kad namie miega. Fone grojo muzika ir sumiaukė katinas. Nors jo tėvai muzikos neleistų vėlų vakarą, o katino taip pat neturi.
Puolė mane, kad aš išsigalvoju ir jis namie. Pradėjo ant manęs šaukti. Susipykom ir jis pasakė, kad tuoj atvažiuos.
Atvažiavo su taksi gerokai po valandos, meilus kaip katinas ir ryškiai kažko vartojęs, tik alkoholio ir narkotinių medžiagų poveikio skirtumo nežinau. Krito į lovą ir užmigo.
O man, va, nuojauta neleido užmigt. Varčiausi ir vis žiūrėjau į jo telefoną akies kampu, kol galiausiai paėmiau. Ir kadangi vaikino galva neveikė, jis tiesiog pamiršo ištrinti visus įrodymus. Radau jo skambučius kažkokiai merginai ir tos merginos žinutę.
Iš savo telefono parašiau tai merginai ir paklausiau, kas juos sieja. Rankos drebėjo. Mergina paklausė, ar aš jo antra pusė. Pasakiau, kad taip. Tai gavau atsakymą: „Blogos žinios, jis man sakė kad merginos neturi“.
Rankos, kojos nutirpo. Paskambinau draugei, paprašiau susitikt. Verkdama vos išlemenau, kas nutiko, jinai pasiūlė man palaukt ryto, nes nieko doro nepadarysiu. Visą naktį nemiegojau.
Ryte jis atsikėlė į darbą. O aš tik stengiausi susilaikyti neapsiverkusi. Širdis sudužo. Po to parašiau žinutę, pasakiau viską, ką žinau. O jis mane pradėjo pulti, esą jeigu nebūčiau patikrinusi telefono, viskas būtų buvę gerai, nes po to savaitgalio jam visos merginos niekas.
Palauk, o kas jos buvo iki savaitgalio? Esą kokią aš, po velnių, turiu teisę tikrinti jo telefoną. Aš jo klausiau – kas buvo negerai, ką aš padariau blogai, kad jis išėjo pas kitą. Nežinojo arba nesakė.
Paklausiau, kada buvo susitikęs su ta mergina, o jis mat nenori apie tai kalbėti. Visaip sukosi ir puolė, ir žudytis grasino, o atsiprašyt sugebėjo tik antrą dieną. Tada aš surinkau jo daiktus, susitarėme susitikti miesto centre.
Mano kambariokės liepė man iškelt aukštai galvą ir praeiti tokiu žingsniu, kad jis suprastų ką praradęs. Taip ir padariau. Tik kad teko praeiti greitai, kad ašarų nepastebėtų.
Niekada nesuprasiu ir nepateisinsiu išdavystės. Nei vaikino, nei merginos. Pikta, šlykštu. Jei jau nepatinka kažkas, skirkis ir eik pas kitus. Nebus taip skausminga.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2016 metų lapkričio 13 dieną.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
