Po gerų pusės metų važinėjimo ir darbų Vokietijoje, grįžau namo – sava žemė, sava kalba. O dar ir daina autobusiuko salone nuskambėjo: „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido...“ Už širdies griebia. Suskamba mano lietuviškas numeris ir matau, kad skambina mama. Paskambinusi pasiteirauja, ar dar daug kilometrų liko.
Grįžtu namo, saulė dar šviečia. Ryt savaitgalis, taip, kad apipirkus namiškius, palepinus sūnų galima ir atsipalaiduoti su draugais. Juk nusipelniau už katorgą svetur.
Šeštadienį susibėgam visos drauges, vakarėlio įkarštyje atsiranda ta, kuri pilna idėjų, kuriai trūksta vyriškos „smarvės“. :) Na, gal ir nieko būtų pašnekėti su kuo kitu.
Nieko blogo neįtardama ir nenujausdama, kad tai bus lemtingas susitikimas, sutikau dalyvauti ten, kur turėjo atvykti kažkokie du man nepažįstami jų draugai... Su gražiu akcentu kažkur iš Žemaitijos. :)
Atvyko tie didvyriai, švariai apsirengę, kvepiantys, su vaišėmis ir gera nuotaika. Gaila, kad fiziniai duomenys ar veido bruožai – ne mano skonio. Tada taip pagalvojusi atsidusau, bet jie buvo vis viena kažkuo įdomūs. O vienas ypatingai – nebuvo dailus, bet labai draugiškas ir puikus pašnekovas.
Po vakarėlio su tuo pašnekovu apsikeitėme numeriais. Mat jis komandiruotėje, stato kažką ir labai norėtų pažinti mano miestą. „Oi! Kaip puiku, – pagalvojau aš. – Tikrai neatsisakysiu gidės vaidmens.“
Žinutės, skambučiai, susitikimai, bet be jokių kibirkštėlių ar romantikų – tiesiog miesto apžvalga ir istorija... Kol jis man parašo.. kad šiandien jo gimimo diena ir jis liko vienas nuomojame pastate ir nori atšvęsti gimtadienį. Pagailo ir sutikau jį priimti į savo namus, juk ir man pramoga.
Jis atvažiavęs padavė pinigų ir labai gražiai paprašė suruošti gimtadienį. Taip ir padariau: lietuviškai su silkute, vyniotiniais ir, aišku, kai kuo daugiau. Vakaras, į gimtadienį sukviečiau bendrus pažįstamus, kurių tebuvo du. Mama ir dėdė. :) Na, kaip bebūtų, vis svečiai. ;)
Šventės valandos ėjo, o jis man gražėjo akyse. :) Matyt, seksualinis badas ėmė viršų... Nusprendėme palikti vakarėlį ir eiti pas ji pratęsti. Užsukome į parduotuvę, o tada pas jį.
Susėdę pradėjome atvirai šnekėtis, kad draugai mes jau ilgai, o ir pakankamai suaugę, kad galėtume nuspręsti, kur ta graži draugystė gali nuvesti. Aš vieniša, jauna, graži. Jis vedęs, turintis vaikų ir komandiruotas. Tad nusprendėme draugiškai vienas kitam pagelbėti... tik tam kartui. Tada taip maniau...
Mėnesis, du, pusė metų, ir nepajutau, kaip jis apsigyveno pas mane. Įsimylėjau!!! Žinau, kad negalima, kad vedęs, bet mylėjau. :( Tada jau aš jį išleisdavau į komandiruotes, o savaitgaliais grįždavo pas mane...
Taip ir sulaukėm antro jo gimtadienio drauge, buvo pirtis, daug draugų ir geros nuotaikos. Ryte atsikėlėme skaudančiomis galvomis, bet su gražiais prisiminimais apie praėjusį vakarą. O sekmadieni išsimiegojus atėjo laikas jam ruoštis į komandiruotę, kaip visada.
Praėjus savaitei, jis nesugrįžo pas mane į namus. Neatsakinėjo į mano žinutes ar skambučius. :( O aš verkiau, gailėdama savęs ir savo gyvenimo.
Jis paskambino man po metų. Pasakė, kad jis užsienyje. Bėga nuo savo žmonos ir tokio gyvenimo. Vis dar mylintis mane... Bet man jau buvo išskaudėjusios visos žaizdos, liko tik išdidumas. Ir pyktis. Bet širdies gilumoje aš jį mylėjau ir troškau pamatyti. :(
Šiai dienai aš nežinau, kur jis yra ir ką veikia. Nors aš jau sukūriau savo šeimą, jam visada priklausys mano širdies dalelė.
Buvo naivu tikėtis pastatyti savo laimę ant svetimų griuvėsių, bet juk viltis – durnių motina... :) O motina niekada savo vaikų nepalieka. :)
Nesigailiu nei vienos dienos, valandos ar sekundės, praleistos su juo. Tai buvo aistra, geismas, uždraustas vaisius – saldus ir įsimintinas. Gyvename vieną kartą ir aš už tai, kad gyventi reikia taip, kad būtų ką prisiminti.
Ir Jūs buvote užmezgę karštą romaną už santuokos ribų? Kas tai – klaida ar proga, kurios negalima praleisti? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
