Nekokia pradžia
Su dukrelės tėvu draugavome nuo vaikystės – tai skyrėmės, tai taikėmės. Vėliau, kai jam suėjo 18 metų, mūsų ryšiai visai nutrūko, nebebendravome. Kai man suėjo 18 metų, mes vėl pradėjome susitikinėti, atrodė, kad viskas klostosi gerai. Bet man nedavė ramybės jo nekokie pasirinkti draugai, vis visokie baliai, festivaliai. Maniau, viskas susitvarkys ir būsim normali šeima.
Jis bandė įsidarbinti, vaikščiojo į darbo pokalbius ,bet niekas nenorėjo jo priimti, nes jis turėjęs reikalų su teisėsauga dėl jaunystės klaidų. Pridursiu, jis kai jaunas buvo, uostydavo klijus.
Jam sakiau, kad nebendrautų su tais savo ale draugais, bet tas neklausė, darė savaip. Su sesėm irgi nekaip sutardavo. Vis pasiduodavo draugų įtakai.
Tada lyg viskas aprimo ir maniau, kad susivokė, jog jau laikas galvoti apie ateitį, susitupėti ir pradėti mąstyti.
Lauktas vaikelis...
Po kiek laiko pastojau. Labai džiaugėmės, vaikutis juk gi planuotas. Bet tada jis išvyko į Angliją dirbti. Kol buvo ten, man atrodė, kad jis dirba, stengiasi dėl geresnės mūsų šeimos ateities. Sakė, kad taupo pinigus, žiūrineja vaikeliui rūbelius, apyvokos daiktus.
Bet... pasirodo, kol jis tenai buvo, viską, ką užsidirbdavo, prarūkydavo pirkdamas „žolę“. Prisipirko visokiausių videožaidimų ir sėdėdavo per dienas namie. Net nedirbdavo, kartais tik į darbą nueidavo, kad už nuomą susimokėtų.
Nelauktas skambutis
Kartą vakare jis man paskambino iš tenai ir pasakė, kad su visais daiktais išėjo iš namų, grįžta į Lietuvą ir jam reik pinigų bilietui namo. Tada aš jo sesei paskambinau ir paaiškinau situaciją, o ta atsakė: „Ne, net nesiruošiu padėti. Mes sumokėjome į priekį už viską, lai grįžta kaip nori, man neįdomu“.
Tada man buvo 5 mėnesiai nėštumo, bandžiau padėti, bandžiau paskolą imti, ir, dėkui Dievui, man jos niekas nedavė.
Kai jis grįžo, pradėjo man sėdėti ant kaklo, niekur nedirbo. Buvau naivi, maniau, pasikeis. Tada jis su mano pagalba įsidarbino. Teko už rankutės nuvesti į darbo pokalbį, kad neapsimeluotų man, nes nuolat meluodavo, su kuo ir kur yra, ką veikia. Ten jis padirbo 3 dienas ir jį išmetė už pravaikštas, nes tik vieną dieną atėjo į darbą.
Paaiškėjo, kad tas tas kelias dienas, kai anksti su juo keldavausi, kad į darbą išlydėčiau, kad įdėčiau valgyti, kad vargšelis darbininkas nebadautų, jis man melavo.
Paskutinę jo jo darbo dieną vakare paruošiau valgyt ir laukiau, kol grįš iš darbo. Laukiu, laukiu, jau 19 val., jis vis dar ne namuose. Susirūpinau, maniau, kad kažkas nutiko jam.
Tuo metu gyvenome mediniame name. Ir tada išgirdau iš palėpės keistą garsą. Išsigandusi išėjau į lauką pažiūrėti, kas ten yra. Iš lauko nieko nesimatė, tai pasikviečiau jo draugą, kuris gyveno netoliese. Nenorėjau lipti kopėčiomis, kad kas nenutiktų mano vaikeliui.
Taigi atėjo kaimynas ir pažiūrėjo, kas ten krebžda. Maniau, kad kokia katė įlindusi į palėpę sau šildosi. O kaip jums atrodo? Ten jisai užsilipęs uosto klijus!!!
Pasiutau ir išsigandau. Tas nereaguoja į aplinką, iškvietėm greitąją ir policiją, nes tas vos kvėpavo, niekaip nėjo jo iš ten iškrapštyti. Šiaip ne taip nukėlė jį iš ten ir išvežė.
Viso šito nebūtų nutikę, jei ne jo senas ale draugas, su kuriuo anksčiau uostydavo klijus. Žinojau, kad prieš savaitę buvo susitikę, turėjau to ir tikėtis, bet buvau naivi, maniau, šitai nebepasikartos...
Pagalbos nesulauksi
Bėgo mėnesiai, iš savivaldybės gavome socialinį būstą. Susiremontavome patys, už viską teko mokėti man, nes tas nedirbo ir iš mano santaupų gyveno. Tada atėjo laikas atvežti baldus ir užnešti į 4 aukštą. Tas žadėjo, kad pasirodys ir užneš, padės man kaip galės.
Bet kai atėjo laikas baldus užnešti, jis nepasirodė – teko geranoriškų kaimynų pagalbos prašyti ir pinigus mokėti, kad padėtų į 4 aukštą viską užnešti. Man tada buvo aštuntas nėštumo mėnuo. Atleidau šitai.
Tai ką, apsigyvenome tame mažame kambariuky ir laukėme lemiamo momento, kai teks važiuoti į ligoninę sutikti nuostabios dukrytės. Ir atėjo tas momentas. Jis visą laiką buvo su manimi. Gimė dukrytė, atrodė, viskas gražu, grįžome namo, pirmos dukrytės maudynės ir t.t.
Paskutinis lašas
Ir toliau gyvenome iš mano kišenės – mokesčiai, mišinukai, pampersai, patiems pavalgyt, dar jam parūkyti. Kiek galima taip gyventi? Kentėjau dar 3 mėnesius, iki lemiamo vakaro.
Tą dieną jis sakė einąs pas kaimyną kavos atsigerti, aš patikėjau ir išleidau. Valanda, dvi, trys... jis negrįžta.
Per tą laiką manęs kaimynė paprašė, kad jai padėčiau iš šalia stovinčio namo keletą maišų vaikiškų rūbelių parsinešti. Aš sutikau. Galvojau, dar su ja pašnekėsiu, ką daryti dėl dukros tėčio, nes ji irgi mažą dukrytę turi ir viena augina, be tėvo.
Ką. Nusileidau 4 aukštus su savo dukryte vežimėlyje ir einam pasitikti kaimynės. Žiūriu, kad labai daug čia visko reik parsinešti. Tai sugalvojau paskambinti saviškiui, kad padėtų. Jis atsisakė ir dar užpyko, kad aš jo pagalbos prašau. Iš balso sprendžiau, kad išgėręs ne kavos, o kažko stipresnio – vėlėsi liežuvis, įžeidinėti pradėjo ir durnele išvadino...
Mes šiaip ne taip viską pakaitom užsinešėme į 4 aukštą ir išsiskirstėme po namus. Tada grįžta mat vyras namo. Visą dieną pas kaimyną ale kavą gėrė, o pasirodo degtinę liurlino. Susipykome, apsižodžiavome ir tada aš nusisukau link lovos kažko paimti ir... atsisuku, o į mane kumštis skrieja. Nukritau.
Kai suvokiau, kas atsitiko mano vaiko akivaizdoje (nesvarbu, kad miega, bet vis tiek vaiko akivaizdoje), puoliau į ašaras... Šiek tiek nusiraminusi, nors nė velnio nenusiraminusi, priėjau išvados, kad man tokio kaip jis nereikia ir paskambinau pagalbos telefonu 112. Išsikviečiau policiją, viską papasakojau ir parašiau pareiškimą.
Susitikome po 2 dienų teisme. Jis verkė, atsiprašinėjo, vos ne klaupėsi ant kelių, sakė, kad gailisi ir to daugiau nebus. O aš į jo pusę tik pažiūrėjau ir nusijuokiau, nieko jam pasakyti neturėjau. Tiek laiko kentėjau dėl jo melo, naktinių negrįžimų namo, o grįždavo visas dvokiantis klijais, fuuu...
Nenorėjau tokio gyvenimo nei sau, nei savo dukrai – ji tokio tėvo nenusipelnė!!!
Šviesa tunelio gale
Dabar mano princesei jau 2 metukai. Lanko darželį, yra linksma ir savimi pasitikinti mergyte, labai ja didžiuojuosi. Pradėjau dirbti ir bėdų nematau, gyvenu ir džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka su dukryte savo.
Taigi, merginos, moterys, panelės. Aš buvau įsimylėjusi ir su rožiniais akiniais, kaip sako. Kol juos dėvėjau, kentėjau, bet kai nusprendžiau juos nusiimti, gyvenimas kaipmat pagerėjo.
Nekentėkite, pasitikėkite savimi. Mes nesam silpnoji lytis, lai vyrai nenusišneka. Jei sugebėjau aš, sugebėsite ir jūs. Nebūkite naivios, imkite vadžias į savo rankas – jūs sugebėsite!
Ir Jūs turite karčios santykių patirties? Gal pavyko nutraukti kankinančius ryšius? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
