Pradžia buvo labai sunki, nes darbo krūvis, naujos informacijos kiekis buvo labai didelis. Specifinių niuansų, kuriuos reikia žinoti – begalė. Krovinių gabenimas vyksta visą parą 7 dienas per savaitę, todėl iškilusias problemas ir klausimus reikėdavo spręsti čia ir dabar, bet kuriuo paros metu.
Kas rytą atvykęs į darbą žinojau, jog laukia kalnai reikalų, todėl varė į neviltį vadovų įprotis kasdien rengti visų darbuotojų susirinkimą, kurio metų būdavo apžvelgiamos pavaldinių padarytos klaidos, vadinamieji „prašliopinimai“.
Prasikaltęs darbuotojas būdavo baramas, kritikuojamas visų kolegų akivaizdoje, likę nejaukiai mindžikuodavo. Tokiems ritualams kasryt sugaišdavome valandą. Po visko, lengviau atsikvėpę „fu, praslinko“, skubėdavome kiekvienas prie savo kasdienių darbų.
Kažkuriam iš kolegų susirgus ar atostogaujant, jo krūvis būdavo užkraunamas kitam darbuotojui. Apie papildomą mokėjimą nebūdavo net kalbos. Tai kėlė įtampą tarp darbuotojų, nes fiziškai „nebepavežant“ dviejų žmonių krūvio, imdavo siutas: „Ką, ir šiandien dar nebus? Kiek jis gali sirgti, užkniso!“
Labai išmušdavo iš vėžių skyriaus vadovo įprotis darbo dienos pabaigoje peržiūrėti tavo suskirstytus vilkikus ir juos perdėlioti kitaip, nes „šitą aš buvau suplanavęs į Latviją“. Negi jis negalėjo apie savo planus informuoti iš anksto? Ir nuolatinis jo padūsavimas „Niekas čia nieko nesugeba, visiems viskas vienodai, jei pats nesužiūrėsi, tai dėsis velniaižin kas...“
Turėdavau vėl iš naujo suvesti duomenis el.sistemoje, vėl iš naujo informuoti vairuotojus, kurie irzdavo: „Klausyk, jūs apsispręskit vieną kartą, pradžioj vienaip sakot, dabar jau kitaip“.
Negaliu nepaminėti ir įmonės kalėdinių švenčių. Jos buvo veikiau nemaloni pareiga nei pramoga. Sėdėdavai užsakytoje salėje, prie kiekvieno stalelio su eiliniais darbuotojais sėdėdavo po vieną iš vadovų, dirbtinai šypsodavaisi, bandydavai palaikyti formalų pokalbį, paskubomis užkąsdavai ir nutaikęs momentą sprukdavai namo. O susirinkus darbe po švenčių būdavo linksniuojami tie darbuotojai, kurie šventės metu šiek tiek atsipalaidavo ir padaugino alkoholio.
Ilgainiui galutinai supratau, kad šis darbas ne man, nes ėmė blogėti fizinė, psichologinė savijauta. Po mėnesio paieškų radęs naują darbą, nuėjau informuoti vadovo, kad išeinu. Išgirdęs naujieną, dėbtelėjo iš padilbų: „Kur išeini? Pas konkurentus?“
Atsakiau, kad pereinu į sritį, nesusijusią su transportu. Pamatęs, kad čia ne kaprizas ir ne bandymas išsimušti didesnę algą, ėmė mane graudenti, kad „mes tave priėmėm, visko išmokėm, padarėm iš tavęs žmogų, o dabar meti mus sunkiu momentu, normalūs žmonės taip nesielgia! Manai, mums lengva? Pabandyk tokią įmonę sukurti ir išlaikyti!“
Buvau tvirtai apsisprendęs, nesusvyravau, tada vadovas pareiškė: „Pasitarsim su skyriaus vadovu, ar leisim tau išeiti“.
Net išsižiojau, perklausiau: „Ar leisit? Kokie dar leisit ar neleisit? Aš išeinu ir taškas!“
Negalėjau patikėti, kad išgirdau tokį pareiškimą, lyg būčiau įmonės nuosavybė, kurią galima paleisti arba sulaikyti pagal pageidavimą.
Atidirbdamas pagal įstatymus privalomą laiką, apmokiau naują žmogų, kuris užėmė mano vietą. Žiūrėjau į jį su gailesčiu, galvodamas: „Tu dar nežinai, kur papuolei, vaikine, stiprybės tau.“
Nemažai laiko praėjo, kol palaipsniui grįžo normali savijauta. Iki šiol kartais sapnuoju ankstesnįjį darbą, valandos trukmės kritikavimus, o atsibudus reikia kelių sekundžių susivokti, kad viskas, aš jau nedirbu ten, neturiu nieko bendra, tai praeitis.
Jei ne vadovų darytos klaidos, būčiau ten dirbęs kur kas ilgiau, nes esu lojalus ir prisirišantis prie darbo vietos. Todėl patarsiu darbdaviams, kaip išlaikyti pas save gerą specialistą ir pelnyti pavaldinių pagarbą.
– Skirkite laiko naujam darbuotojui, kad jis įsigilintų į darbo specifiką, nepalikite nuo pirmos dienos jo vieno kapstytis kaip išmano.
– Duodami užduotį, aiškiai suformuluokite jos atlikimo kriterijus, terminus. Jei ta pati užduotis pavedama keliems žmonėms – apibrėžkite, kuris už kurį segmentą atsakingas.
– Leiskite pabaigti pavaldiniui vieną užduotį, tik ją užbaigus paveskite jam kitą darbą.
– Kritiką pavaldiniui išsakykite privačiai, o ne kolektyvui girdint, juolab neverskite kitų darbuotojų jums pritarti.
– Kritikuodami nenukrypkite į asmeniškumus, kalbėkite tik apie klaidas dirbant, bet ne asmeninius darbuotojo bruožus. Kartą išsakę savo pastebėjimus, nebegrižkite prie aptartos situacijos ir nuolat nepriminkite jos.
– Nesiuntinėkite el.laiškų su klausimais, nurodymais po darbo valandų, skambinkite tik neatidėliotinais atvejais. Vertinkite darbuotojų asmeninį laiką.
– Nebijokite tartis su kolektyvu, išklausyti jų nuomonės, kartu ieškoti galimo sprendimo, diskutuoti.
– Pagirkite, įvertinkite pavaldinius už gerą darbą. Geras žodis nekainuoja, o žmogui reiškia labai daug.
– Būkite vienodai teisingas visiems darbuotojams, vertinkite jų darbą ir pastangas, nepaisydamas asmeninių simpatijų.
– Nebijokite pripažinti, kad tam tikrose situacijose pavaldinys gali turėti didesnę kompetenciją ir patirtį, nei vadovas.
– Sąžiningai atsiskaitykite su darbuotojais už viršvalandžius bei darbą savaitgaliais, už kolegų pavadavimą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
