Ilgai galvojau ar rašyti, nes pasakojimas – apie artimus žmones, bet apsisprendžiau. Bus pamoka jaunoms panelėms bėgti kol nevėlu. Turiu seserį, su kuria beveik nebendrauju. Man dėl to labai skaudu, bet nieko negaliu padaryti. Tai buvo nelengvas sprendimas, bet teko jį priimti.
Vestuvių išvakarėse – blogi ženklai
Kad su sesers būsimu vyru bus problemų, aiškėjo jau prieš vestuves. Mane visą laiką erzino, kad jis žemina ją mūsų akivaizdoje. Taip pat – jo pomėgis išgerti. Buvo pasiekę net gandai apie jo tamsius darbelius ir žygdarbius.
Ir aš, ir tėvukai atkalbinėjome seserį nuo būsimų vestuvių. Bandėm atverti jai akis. Bet ji užsispyrė – tekėsiu ir viskas, myliu, noriu, negaliu. Užsispyrusi kaip ožka buvo nuo pat vaikystės, todėl supratę, kad nepavyks jos perkalbėti, sukandę dantis pradėjom ruoštis iškilmėms.
Tuo metu jie jau gyveno sesers dviejų kambarių bute, padovanotame tėvukų. Likus gal dviem dienoms iki vestuvių nuvažiavau į jų namus padėti sutvarkyti paskutinius reikalus. Kalbamės su seserimi, ateina jos būsimas vyras.
Iš karto pamačiau, kad jis įmetęs ar pagiringas po vakar, be nuotaikos. Besidarydamas kavą pribarstė jos ant spintelės. Sesuo tik mestelėjo – nuvalyk, o jis kaip šoko, užsimojo kumščiu – nevadovauk, o tai iškirsiu! Sesuo į ašaras, man rankos dreba, o jis pro duris, tiek jį ir matėm.
Pradėjau ją raminti ir vėl įkalbinėti gerai pagalvoti, gal nereikia tų vestuvių? Jei jis dabar taip elgiasi, tai kas bus, kai jie susituoks ir pagyvens kelerius metus? O ji pagimdys vaikutį? Kam jam reikia matyti tokius dalykus? Bet sesuo pradėjo mykti, kad viskas jau suplanuota ir apmokėta... Mano žodžiai buvo kaip žirniai į sieną.
Meistriškai manipuliavo
Po vestuvių buvo, kaip ir bijojau. Pirmus porą metų jie gyveno ramiai, bet paskui prasidėjo pragaras. Sesuo skambindavo apsiverkusi, apimta isterijos. Jis toks ir anoks. Laka, nepareina į namus, o parėjęs kelia prieš ją ranką. Skambindavo ir mūsų mamytei. Kiek nervų mamytei ir tėčiui sesuo yra sugadinusi, negaliu apsakyti.
Siūliau jai skirtis, kol neturi vaikų. Mama kruvinom ašarom verkė, kad sesuo nutrauktų šituos santykius, kol dar jauna. Niekas nepadėjo, nors jis yra jai išpešęs didžiausią kuokštą plaukų, net matėsi plika oda, dažnai apstumdydavo, apspardydavo iki mėlynių. Yra šėręs per veidą kumščiu...
Sesuo pradėjo kviesti į namus policiją, tada skambindavo man ar mamai. Mūsų įkalbėta parašydavo pareiškimą ir, kas pikčiausia, kitą dieną jį atsiimdavo, nes jis šliaužiodavo prieš ją ant kelių, o ji kiekvieną kartą nusileisdavo.
Kelis kartus ji buvo trumpam atsikrausčiusi pas mane. Mačiau, kaip jis lengvai ja manipuliuoja. Atakuodavo žinutėmis, skambindavo be sustojimo. Būdavo, telefonas guli ant stalo, ji atmeta skambutį, po akimirkos jis vėl groja ir taip be paliovos.
Siūlydavau jai išjungti telefoną, neatsakinėti į žinutes, nesivelti į jokias kalbas, bet ji neištverdavo. Porą dienų paverkusi vėl pradėdavo su juo bendrauti ir vėl atleisdavo. Iš pradžių man buvo jos labai gaila, bet paskui toks jos elgesys pradėjo rimtai erzinti.
Gydytojams – nėščios sesers melas
Po kurio laiko, nors man čia buvo baisiausias scenarijus, ji pastojo. Kol laukėsi vaiko, jis nesiliovė iš jos tyčiotis. Kai ji buvo septintą mėnesį nėščia, jau vaikščiojo su dideliu pilvu, jis šėrė seseriai per veidą ranka. Taip stipriai, kad ji krito ir išsinarino petį. Važiavau jos pasiimti, nes paskambino man, klykdama iš skausmo, ne greitajai.
Tada vos tramdžiau pyktį. Jei jos vyras būtų buvęs namuose, garbės žodis – būčiau užtvojusi bet kuo, kas pasitaikytų po ranka.
Kol vežiau į ligoninę, sesuo visą kelią prisiekinėjo, kad čia tikrai buvo paskutinis kartas. Dabar tai jau tikrai jį paliks. Pasakiau, kad gali kraustytis pas mane, net padėsiu apmokėti skyrybų išlaidas, tegul tik palieka šitą gyvulį.
Lyg ir išgirdau, kaip jos palto kišenėje suvibruoja telefonas, bet tuo metu ne tai man rūpėjo. Galvoje sukosi tik mintys apie seserį ir jos būsimą vaiką. Laimei, kūdikiui nieko nenutiko.
Ir ką jūs sau manot? Kai kitą dieną atvažiavau jos aplankyti ir paklausiau, ar parašė pareiškimą policijai, ji nusuko akis į šalį ir prisipažino, kad daktarams pasakė paslydusi ant šlapių virtuvės grindų. Jokio pareiškimo neparašė, o jam ir vėl atleido, nes ryte jis buvo atvažiavęs su saldainiais, gėlėmis ir ant kelių klaupėsi...
Vaizdas virtuvėje perpildė kantrybę
Gimus vaikeliui, vėl apie pusmetį buvo ramiau. Sesuo atrodė labai laiminga, bet niekas mūsų šeimoje nesitikėjo, kad taip ir tęsis. Per daug jau visko susikaupė. Ir mes buvome teisūs. Jis ir toliau smurtavo, sesuo ir toliau mums skundėsi.
Galų gale, rodos, krito paskutinis lašas. Tą dieną sesuo vėl pasipainiojo jam po ranka. Trenkė taip, kad skilo šonkaulis. Tada ji rimtai išsigando, pasiėmė sūnų ir išvažiavo pas tėvukus. Mama ją priėmė išskėstomis rankomis, abu su tėčiu rimtai užlaužė. Sesuo tikrai pradėjo ruoštis skyryboms, tvarkytis dokumentus.
Kai baigėsi visi teismai, atsikvėpėm su palengvėjimu. Kadangi butas buvo dovanotas tėvų dar prieš vestuves, jos vyras išsikraustė, o sesuo su vaiku grįžo ten gyventi. Atrodė, nuo krūtinės nukrito didžiausia našta. Iki tol visą laiką gyvenome įtampoje, šokinėjom nuo kiekvieno telefono skambučio.
Ir koks buvo smūgis, kai nuvažiavusi aplankyti sūnėno, pamačiau virtuvėje sesers buvusį vyrą kasdieniniais drabužiais.
Paklausiau: „Atvažiavai pas vaiką?“
O jis man ramiausiai atsakė: „Ne, ne pas vaiką. Aš čia gyvenu.“
Nuėjau pas seserį ir paklausiau, kaip čia yra, o ji nuleido akis ir pradėjo mekenti, atseit jis neturi kur gyventi, tai priėmė. Paklausiau, ar ilgam. O ji prisipažino, kad galbūt visam laikui. Jie, pasirodo, vis dar vienas kitą myli, pabandys viską pradėti iš naujo...
Negalėjau daugiau klausytis šitų kliedesių. Numojau ranka, palikau vaiko dovanas ant stalo ir išvažiavau į namus. Sesuo man dar bandė vieną kartą skambinti, bet vos išgirdusi, kad skundžiasi dėl to paties kaip ir visada, padėjau ragelį. Daugiau neturėjau jėgų traukti iš balos, į kurią pati įsėdo. Viskas gi buvo baigta, galėjo gyventi laimingai. Supratau, kad ji pasidarė priklausoma nuo kankintojo ir niekur nuo jo nepabėgs.
Dabar susitinkam tik per šeimos šventes ir bendraujam iš tolo, tarsi būtume svetimos. Iš mamos žinau, kad sesers šeimoje niekas iš esmės nepasikeitė. Jei ko tikrai nuoširdžiai gaila, tai jos vaiko, kuris auga tokioje nesveikoje aplinkoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
