Man žemė slydo iš po kojų, rankos ėmė drebėti. Tik paklausiau, ar jis tikrai šito nori? Jo atsakymas buvo teigiamas. Tačiau aš apsisprendžiau jau tada ir pasakiau jam: „Eik po velnių, šis vaikas gims, aš ne žudikė.“
Visus devynis mėnesius iš jo nesulaukiau jokios žinios. Pati jo neieškojau, pernelyg išdidi buvau.
Atėjo diena, kai mažylę jau laikiau ant rankų. Viena pagimdžiau ir auginau.
Po pusantrų metų vėl jį sutikau. Atrodė normalus. Susituokėme. Po 3 metų gimė antra dukrytė. O jis pradėjo gerti, vogti. Nuolat reikalauti pinigų. Kai neduodavau, pats piniginę iškraustydavo. Apvogė net mano tėvus.
Policija pas mus į namus važiuodavo kas savaitę.
Atėjo diena, kai vyrą pasodino į kalėjimą beveik trims mėnesiams. Vėl likau viena. Iš dalies dėl to džiaugiausi, nes atgavau ramybę. Visi sakė skirtis. O aš: „Ne, juk žmonės keičiasi, viskas bus gerai“. Važinėjau jį lankyti, vaikus vežiau, nors atstumas didelis nuo namų buvo.
Ir atėjo diena, kai jis grįžo. Tik jam įžengus į namus pamačiau, kad išgėręs. Vakaras praėjo ramiai. Po to mėnesį negėrė. Atrodė, kad viskas susitvarkė. Bet kur tau – tik iki mūsų pirmojo barnio.
Netrukus vėl pastojau. Trečias vaikas. Tik jau nebegalėjau kentėti, kai jis grįžo prie savo darbelių. Pavogė ir iš manęs didelę sumą. Vėl pasodino.
Pradėjau skyrybas. Sulaukiau grasinimų susidoroti su manimi, bet neišgąsdino. Prisiteisiau alimentus, nutraukiau visus ryšius su juo.
Nuo to laiko jokio vyro neturiu. Nenoriu turėti. Bet turiu ramybę, tris mergaites, kurias myliu labiau už viską pasaulyje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
