Pensijos gaunu kiek daugiau nei 200 eurų ir man pilnai užtenka ne tik buto nuomai, bet ir su gyvenimo drauge papramogauti.
Nelabai suprantu, kur mano „kolegos“ pensininkai taip išlaidauja. Gal tiesiog suveikia lietuviškas bruožas tik gavus didesnę sumą pinigų (pensiją) ją iš karto paleisti vėjais, o po to kasdien skaičiuoti kiekvieną eurą. Matyt visi tie nepatenkinti pensininkai, kai buvo jaunesni, gyveno nuo algos iki algos...
Manau, kad efektyviai norint panaudoti savo lėšas, reikia jas kokybiškai planuoti. Tas pats galioja ne tik pensijai, bet ir atlyginimui ar honorarui.
Pavyzdžiui, maistą visada perku dideliais kiekiais, tiesiogiai iš tiekėjų, taip išvengiu prekybos centrų užsikeliamų antkainių.
Jeigu nežinote, kaip rasti tam tikros prekės tiekėją, tiesiog nusineškite šią prekę prie kasos ir paklauskite kasininkės – pagal įstatymus, jums privaloma suteikti informacija apie tiekėją, jo taikomą kainą ir adresus, kuriais galima šią prekę įsigyti iš tiekėjo. Užsiveskite šių prekių sąsiuvinį.
Kitas dalykas, padedantis man sutaupyti – derėjimasis. Lietuviai labai bijo paprašyti pardavėjo nuleisti kainą, nes tai turi neigiamų asociacijų, neva, tai negarbinga ar net įžūlu. Tuo tarpu užsienyje tai visiškai įprastas dalykas, tai vadinama ekonominiu terminu „kaštų optimizavimas“.
Prašyti mažesnės kainos galima visur – tiek drabužių parduotuvėse, tiek knygynuose ar net maisto parduotuvėse (čia jau reikėtų kreiptis į vadybininkus).
Tik reikėtų žinoti, kad praktiškai visi parduotuvėse dirbantys pardavėjai turi mėnesines kvotas – tam tikrą kiekį pardavimų, kuriuos pasiekę mėnesio gale jie gauna priedus. Taigi, geriausias laikas eiti į kainų „medžioklę“ kiekvieno mėnesio 26-29 dienos. Šiomis dienomis pardavimo vadybininkai yra nusiteikę prekes parduoti 40–75 proc. pigiau.
Pavyzdžiui, praėjusio mėnesio pabaigoje vieno iš didžiųjų prekybos centrų esančioje drabužių parduotuvėje įsigijau pirštines už 4 eurus, nors kaina ant etiketės buvo 29 eurai!
Nepatarčiau eiti 30-31 mėnesio dienomis, kadangi vadybininkai išgyvena ypatingą stresą, daugeliui iš jų per šias dienas nesugebėjus pasiekti pardavimų ribos, gresia atleidimai.
Toks stresas pasireiškia gana bjauriai – mandagiai atsisakius prekės kartais pereinama prie užgauliojimų: „Ko čia atėjai, jei nieko neperki“, „Per brangu tau gal?“. Maisto parduotuvių salės darbuotojai neretai stengiasi pirkėjams nematant įmesti prekes į vežimėlį. Taigi, šiomis dienomis apsipirkti gali tik geležinių nervų ir kantrybės žmonės.
Kitas dalykas – nemokami renginiai. Jaunystėje užsiiminėjau straipsnių mokyklos, o vėliau ir universiteto laikraščiui rašymu, todėl sukurpti trumpą renginio recenziją man vienas juokas. Neretai paprašau nemokamų bilietų į renginius. Taip aš praktiškai kiekvieną savaitgalį lankausi koncertuose, sporto varžybose ar teatruose.
Mėnesio pabaigoje man dar lieka 40-60 eurų, kuriuos atsidedu ar paaukoju bažnyčiai. Kaip pensiją panaudoji Tu?