Tai, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje, darosi makabriška ir sveiku protu nebesuvokiama. Tik bėda tame, kad kiekvienas iš mūsų galvoja, jog sveiko proto yra tik jis pats, o va tie, kas mąsto kitaip, tai jau jų protelis nuvažiavęs.
Tokio patyčių ir neapykantos srauto nesu regėjusi. Ir manau, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tyli tie, kurie pasižymi ne tik intelektu, žiniomis, bet ir stipriu dvasiniu stuburu. Tiesiog tyliai stebi šį spektaklį.
Aš labai atsiprašau, kad kalbėsiu atvirai ir galbūt mano žodžiai įskaudins Jus ir Jūsų draugę. Ir dar daugelį tų, kurie tokiu sunkiu „darbu“ stengiasi susilaukti vaikų. Aš bijau būti apmėtyta ir išvadinta visokiais žodžiais, bet tai vienintelis kartas, kai aš atvirai išsakau savo mintis. Aš neturiu tikslo ką nors įrodyti ar pakeisti kieno nors nuomonę. Aš turiu tik mažytę viltį būti išgirsta.
Susiję straipsniai
Gal jūs visi pagaliau atsipeikėkite?
Atvirame Daivos laiške leitmotyvu eina: „Noriu, noriu, noriu. Dabar nenoriu vaikų, bet paskui norėsiu. Dabar negaliu jų turėti, bet paskui kaip norėsiu, taip ir bus“.
Tai man primena sovietmečiu gerai žinomus faktus, kai žmogus keitė upių vagas, nes manėsi esąs gamtos karalius! Visi žinome, kuo tai baigėsi.
Aš nežinau, ar tie, kurie dabar taip garsiai rėkia apie patiriamus sunkumus, norint susilaukti vaikų tokiu drastišku būdu, užduoda sau klausimą: „O gal aš neturiu vaikų, nes taip turi būti?“
Mes bijome kalbėti apie šios problemos etinę pusę, nes puikiai žinome, kad būsime išvadinti visokiais epitetais. Bet, brangieji, gal verta pagalvoti ir apie tai, kad yra kažkas aukščiau už mus, kas apsprendžia mūsų būtį šioje žemėje? Ir jei tavo kūnas atmeta ir atmeta būsimus kūdikius, gal jau gana, gal reikėtų sustoti ir susimąstyti? Gal ne tuo keliu einama?
Daiva Žeimytė Ramūnui Karbauskiui: „Ko jūs siekiate?“
Juk susitaiko su likimu (Dievu, Visata) tie, kurie sėdi neįgaliųjų vežimėliuose. Susitaiko motinos, kurių vaikai jau gimsta su baisiomis ligomis ir niekada netampa tokiais, kaip visi. Ir jei pasikalbėtumėt su žmonėmis, kurie patyrė begalinius sunkumus, dažniausiai jų patirtys būna unikalios tuo, kad jie atranda tokius dvasinius klodus, apie kuriuos mums tik sapnuoti ir sapnuoti.
Kuo skiriasi negalėjimas turėti vaikų nuo sunkios ligos ar kitos didelės nelaimės? Tik tuo, kad mokslo ir farmacijos „pasiekimai“ leidžia šį kartą apeiti pačią gamtą ir jos dėsnius.
Daiva, Jūs klausiate R.Karbauskio, ar jis mano, kad Jūsų draugei pasimaišė protas? Aš drąsiai sakau: „Taip, jai pasimaišė protas, jei nori bet kokia kaina turėti vaikelį“.
Ar Jums pačiai nekyla mintis, kaip jausis tas vaikelis? Ar tas vaikas, kurį gaus tokiu būdu, netaps paskui nelaimingu dėl tėvų fanatiškos meilės? Juk faktas – toks brangus vaikas bus saugomas, lepinamas ir auklėjamas kiek kitaip, nei tie, kurie ateina tada, kai tiesiog ateina (kartais net nelaukti).
Aš tikrai nesu prieš pagalbinį apvaisinimą. Ne man spręsti, kaip gyventi kitiems. Tai, kas vyko su pagalbinio apvaisinimo pataisomis, mano manymu, tai tik mažytis bandymas nors kiek sureguliuoti tą beprotišką procesą, kai šeimos jau nebegyvena, bet daro tą vaikutį. Daro ir daro, kai abiejų partnerių, o labiausiai moterų psichinė būsena pakinta tiek, kad ji nebegali sustoti. Šeimos gyvenimo tikslas pasidaro norėti vaikų.
Sutinku su gerb. Edita Mildažyte, kad dažniausiai tai tikrai turtingos šeimos, galinčios sau leisti tokias procedūras. Nes tada, kai tie vaikeliai galėjo ateiti į šį pasaulį lengvai ir natūraliai, dažniausiai buvo kiti prioritetai, jiems nebuvo laiko. Atsiprašau, jei įskaudinau, bet kartais skaudūs žodžiai pažadina.
Ar kas nors pasidomėjo, kiek porų sėkmingai susilaukė vaikų, kai pasitraukė iš to brangaus, sunkaus ir alinančio vaikučio darymo proceso ir pradėjo tiesiog gyventi? Asmeniškai pažįstu žmones, kuriems gimė nuostabūs jų pačių vaikai, kai jie įsivaikino svetimus.
Aš pažįstu šeimas, kurios susilaukė savo vaikų, kai nustojo desperatiškai dieną naktį save kankinti mintimis: „Noriu vaiko, noriu vaiko, noriu vaiko“...
Aš pažįstu šeimų, kurioms, kaip jie patys sako, Dievas nedavė. Ir dažniausiai tai būna nepaprasto tvirtumo šeimos, į kurias tik lygiuotis ir lygiuotis.
Moteris – ne karvė. Gal jau baikite gniuždyti žmones už kiekvieną ne taip ištartą žodį. Koktu. Jūs irgi ne šventieji ir klystate. Tegu kiekvienas prisiima atsakomybę už savo norus ir veiksmus.
R.Karbauskio žmonės pabandė prisiimti atsakomybę už embrionus. Nepavyko. Tegu bus taip. Bet valstybė nėra mūsų norų pildytoja. Kartais jie priima įstatymus tokius, kurie mums nepatinka.
Jeigu gyvenimo tikslu tampa norėti vaikų – tebūnie. Tik man kažkodėl matosi, kad pykčio ir isterijos aplinkoje tie vaikai tikrai nebus laimingi. Aš kalbu apie visus vaikus. Tad nustokime tyčiotis iš, galbūt, klaidingai ištarto žodžio, nustokime reikalauti, kad kažkas kitas pildytų mūsų norus, nustokime svaidytis klausimais, į kuriuos net nenorima išgirsti atsakymų.