Pagalbinio apvaisinimo klausimai rūpi Lietuvai. Daugelis apie tai turi gana tvirtą nuomonę, nujautimą. A.Kubilius argumentuoja, jog embrionai ir dauginantis natūraliu būdu žūva gana gausiai, todėl neturėtume per daug jautriai reaguoti į jų apsaugą, juolab, kad tokia apsauga sukeltų didelį diskomfortą moteriai.
Pritariu tokiems teiginiams ir norėčiau diskusiją išplėtoti samprotavimais apie gyvybę ir jos svarbą.
Kada žmogaus gyvybė pasidaro mums svarbi? Ar iš karto pastojus moteriai? Instinktyviai norisi galvoti, kad taip, juk užsimezga šventa gyvybė. Bet realybėje gyvybė tokioje ankstyvoje formoje mums nelabai rūpi. Apie ją dažniausiai net nežinome. Net pati motina sužino ne iškart, o praėjus kelioms dienoms.
Jei būtume nuoširdūs sau ir superpagarbūs gyvybei, tai tučtuojau išrastume nešiojamą aparatą, pastoviai nuskaitantį moters įsčias ir nedelsiant pranešantį apie užsimezgusią gyvybę.
Kartais gyvybė prasideda ir žūva moteriai to net nesužinojus. Argi ne siaubinga? Žuvus tokiai gyvybei, jei ji būtų lygiavertė žmogaus gyvybei, reiktų ją tinkamai pagerbti. Turėtume surengti laidotuves, sukviesti gimines, kelias dienas gedėti, palaidoti, po kurio laiko susirinktume į keturnedėlį. Tikras absurdas ir laiko gaišimas. Ypač žinant, kad tokios gyvybės įsižiebia ir žūva gana dažnai.
Pripažinkime sau, jog ne visos žmogaus gyvybės stadijos kasdieniame gyvenime yra vienodai reikšmingos. Gyvybė yra mums svarbi tada, kai ji mums yra artima ir į mus panaši. Labai svarbi tampa, kai geba su mumis tiesiogiai bendrauti (artimojo gyvybė svarbesnė už nepažįstamojo).
Embrionui vystantis ir įgaunant žmogišką siluetą, natūraliai atsiranda ryšys ir pagarba jam, su kiekviena diena vaisiui bręstant, aborto idėja tampa vis labiau amorali. Gyvybės svarba nėra tolygi ir po gimimo.
Svarbiausi visuomenei yra vaikai, jau vien dėl to, kad turi beprotiškai stiprų ryšį su tėvais ir vaiko netektis yra nepalyginamai sunkesnė nei suaugusiojo.
Sava mirtimi mirus senam žmogui jaučiame natūralų netekties skausmą, bet nelaikome to tragedija. Senelio netektis, kad ir skaudi, yra nepalyginamai lengviau pakeliama nei 10-mečio sūnaus. Nes toks gamtos ritmas.
Manau, teigimas, jog gyvybė visose jos stadijose yra tolygiai reikšminga, yra mechaniškas ir neatitinka realios situacijos, egzistuojančio santykio su ja. Gyvybės svarba palaipsniui didėja nuo jos pradėjimo dienos, pasiekia piką mums būnant vaikais, pasiekus pilnametystę juntamai sumažėja ir toliau senstant pamažu ima slopti.
Neveidmainiaukime prieš save apsimesdami, kad susijungus spermatozoidui ir kiaušinėliui iš karto atsiranda gyvybė, lygiavertė išsivysčiusiam žmogui.