Su savo žmona kartu esame apie penkerius metus. Santuokoje gyvename jau trejus. Tačiau man dažnai tenka išvykti darbo reikalais į kitą miestą. Kai tik galiu, visada susirašinėjame žinutėmis, susiskambiname telefonu ar „Skype“. Taip iki šiol elgdavausi ne todėl, kad nepasitikėjau savo žmona – tiesiog jos pasiilgdavau ir norėdavau parodyti savo dėmesį ir rūpestį.
Tačiau, neslėpsiu, labai nerimaudavau, ką žmona veikia likusi viena, kai negali su manimi bendrauti. Kolegos iš manęs juokdavosi ir erzindavo dėl to, kad nepasitikiu savo žmona. Bet kartą keli bendradarbiai prisipažino, kad jie savo namuose paliktas žmonas „dėl šventos ramybės“ pašniukštinėja.
Labai susidomėjau tokia galimybe ir aš! Kas nenorėtų pabūti musele ant sienos kambaryje, kuriame nuobodžiauja (arba ne) tavo mylima moteris!
Kolega papasakojo, kaip su specialia programa galima prisijungti prie žmonos asmeninio kompiuterio ir telefonų. Viską dėjausi į galvą, nors nelabai, ką supratau. Aišku, grįžęs namo pas žmoną apie tai viską jau buvau pamiršęs. Kol naktį jos telefone nepradėjo vibruoti ateinančios žinutės.
Žmona paaiškino, kad jos draugę palieka vaikinas, todėl ji dabar turbūt rašo laiškus ir lieja širdies skaudulius laukdama paguodos. Norėjau tikėti savo mylimąja, tačiau turėjau būti tuo tikras.
Jau kitą dieną tvarkiau visą techniką, kaip bendradarbių buvau pamokytas. Nesu labai didelis kompiuterių žinovas, todėl teko ne tik pasidomėti internete, bet ir paprašyti draugo pagalbos. Jie padėjo įdiegti sekimo programėles.
Nebelaukiau, kol vėl išvažiuosiu į komandiruotę kitame mieste. Pasakęs, kad einu su draugais žiūrėti krepšinio, palikau žmoną vakaroti vieną namuose. Iš tiesų nuskubėjau pas savo draugą kompiuterastą, kuris man ir padėjo greičiau susigaudyti visose sekimo programose.
Širdis daužėsi kaip darant kokį nusikaltimą. Jaučiausi labai blogai sekdamas savo mylimą žmogų. Bet baimė ją prarasti ir noras užbėgti įvykiams už akių buvo dar didesni.
Įsijungėme programą - negalėjau patikėti. Mačiau jos kompiuterio darbalaukį. Tuo metu ji kaip tik žaidė kažkokį kvailą žaidimą su spalvotais burbuliukais. Akivaizdžiai nuobodžiavo.
Vėliau ji dar parašė kelis komentarus „Facebooke“, paspaudė kelis straipsnius ir išjungė kompiuterį. Jūs neįsivaizduojate, koks buvau laimingas. Ir ramus.
Kelios savaitės prabėgo ir man vėl teko išvykti. Po darbų pabendravome su žmona telefonu. Vėliau dar apsikeitėme keliomis meiliomis žinutėmis. Žmona parašė, kad ketina eiti miegoti, bet ji vis dar buvo prisijungusi „Facebooke“.
Nesusilaikiau ir vėl prisijungiau sekimo programą. Jos kompiuterio monitorius vėl švietė prieš mano akis. Tik šįkart tai, ką mačiau, man labai nepatiko.
Žmona su kažkokiu vyru bendravo itališkai. Šią užsienio kalbą ji mokėjo nelabai gerai, tačiau, panašu, tai netrukdė jiems palaikyti sklandaus pokalbio. Kraujas stingo mano gyslose.
Pabandžiau išsiversti jų pokalbį per „Translate“ programėlę. Supratau, kad jis akivaizdžiai flirtuoja su mano žmona. Buvau priblokštas. Čiupau telefoną ir paskambinau jai. Išklojau viską, kad žinau apie ją ir jos draugužį. Tą akimirką nenorėjau jos matyti. Buvau labai įsiutęs, kad už mano akių slapčia bendrauja su kitais.
Deja, bet mano žmona ant manęs supyko dar labiau. Ji negalėjo man atleisti už šnipinėjimą. Kurį laiką nebendravome. Vėliau pasikalbėjome. Ji išsipasakojo, kad vakarais, kai manęs nėra šalia, jaučiasi labai vieniša. Todėl jos dėmesį patraukė kažkada atsitiktinai jos nuotraukas laikinti pradėjęs užsienietis. Jis pradėjo rašinėti jai žinutes. Vėliau draugiškai flirtuoti ir rėžti sparną apie mano žmoną.
Vėliau visas žinutes kartu skaitėme ir vertėme. Žmona bendravo su juo draugiškai, tačiau iki flirto buvo toli. Tai tas niekšas italas bandė jai kabinti makaronus ant ausų. Tikiu, kad tarp jų nieko nebuvo.
Po visko šioje situacijoje kaltas jaučiausi aš. Nes mano nepasitikėjimas vos nesugriovė santuokos. O gal – atvirkščiai – padėjo užbėgti įvykiams už akių ir ją išsaugojo?..
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
