Tai buvo vienas šaltas gruodžio vakaras prieš pat Kalėdas. Ėjau viena nuo girliandų tviskančia miesto gatve, kurioje kamščiai ir keiksmai buvo kasdienybė.
Tą šaltą vakarą girliandomis tviskančioje gatvėje pamačiau ant suoliuko sėdinčią ir verkiančią moterį, kurią prieš tai mieste mačiau daug kartų. Benamiai tokie jau žmonės, kad juos matai taip dažnai, kaip ir visokius televizijos veidus per įvairius šou. Dažniausiai ta moteris neverkdavo. Kartais net juokdavosi. O dažniausiai kalbėdavo. Su savim.
Tikiu, ši moteris nebuvo tokia nuo pat gimimo. Tad kas nutiko jos gyvenime, jog tai privedė prie beprotybės ir betikslio blaškymosi po senamiesčio gatves?
Dėl šios istorijos norėtųsi nukabinti visas girliandas, surinkti iš po eglučių dovanas ir nutildyti šitą šurmuliuojantį pasaulį. Tad klausykitės, nusidėjėliai!
Žmonės kalba, kad būdama jauna ši pamišusi benamė susirado vaikiną ir stipriai jį įsimylėjo. Iš tos meilės užsimezgė nauja gyvybė. Kai panelė sužinojo, kad laukiasi, pranešė šią džiugią naujieną savo vaikinui. O šis išėjo palikęs panelę su vaikeliu įsčiose.
Tik vaikinas pamiršo, jog išeidamas jis kartu su savimi išsinešė ir dalelę merginos širdies. Kitą pusę jai paliko sudraskytą ir kraujuojančią.
Moters akys žėrėjo nuo ašarų ir persismelkusio skausmo. Merginos širdis buvo sudaužyta tarsi iš 9-to daugiabučio aukšto išmesta sudužusi vaza.
Besilaukiančią merginą palikęs vaikinas dabar gatvėje jos turbūt nepažintų.
Dėl patirtų išgyvenimų mergina neteko proto tikrąja šio žodžio prasme. Tiesa, ji savo sūnų užaugino. Su kitų pagalba, aišku. Dabar sūnus gyvena kitame mieste. Bet žmonės kalba, kad atvažiuoja aplankyti savo mamos.
Po mylimojo išdavystės moteris iki šiol blaškosi miesto gatvėmis kaip nerami siela. Visas jos gyvenimas – tai pakvaišęs juokas, slepiantis nenusakomą skausmą.
Aplink ją susibūrusi minia džiūgauja tarsi viduramžių valstiečiai giljotinos aikštėje. Visi šaiposi iš jos nesąmonių, net filmuoja ir platina vaizdo įrašus internete.
Judraus miesto gatvėje palinkusi moteris raudojo dėl nelaimingo savo gyvenimo. Pasaulis ją pasiglemžė po savo skausmo ir beprotystės patalais. O juk Kalėdos. Norisi džiaugsmo.
Ko vertos tos girliandos ir džiaugsmas, jei šalia žmogus verkia?
Šios moters ašaros tviskančioje gatvėje man priminė, koks trapus žmogaus gyvenimas – tik stukteli ir gali sudaužyti žmogų. Nepavyks viso to uždengti girliandomis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
