Kalėdos, šviesiausia ir gražiausia šventė, kurios dažnas laukia ištisus metus. Laukdavau jos ir aš. Tačiau dabar šventinis spindesys, eglutės ir girliandos, dailiai supakuotos dovanos, žėrinčios dekoracijos, net mandarinų kvapas primena man skaudžiausius dalykus.
Gyvenau santuokoje šešerius metus, jaučiausi laiminga ir mylima. Niekada neabejojau savuoju žmogumi, pasitikėjau juo, kiek tik galima pasitikėti. Draugų ir pažįstamų buvome tituluojami idealia pora. Pykdavomės retai, dažniausiai dėl niekų, neidavome miegoti nesusitaikę. Vadinom vienas kitą mažybiniais vardais ir aš raukydavausi išgirdusi nuvalkiotą frazę, esą visi vyrai kiaulės. Maniškis tikrai ne toks.
Geidėme vienas kito, gal ne taip karštai, kaip pačioje santykių pradžioje, bet visa kita buvo nuostabu. Mudu sutarėm svarbiausiais klausimais, planavome vaikelį.
Tai buvo žmogus, be kurio neįsivaizdavau savo gyvenimo. Žmogus, šalia kurio svajojau pasenti. Vaizduotėje matydavau mudu, žilus senučiukus, sėdinčius parke ant suoliuko, susikibusius už rankų. Ar prie Kūčių stalo, suaugusių vaikų ir anūkų apsuptyje.
Kalėdas švęsdavome pas uošvius, jų sodyboje. Ir tai visada būdavo jaukumo ir šilumos kupinos dienos, kada susirenka visa didelė laiminga šeima. Atvažiuodavom mes, jo vyresnysis brolis su žmona ir vaikais. Namai būdavo pilni klegesio ir juoko.
Kūčių naktį, sumigus mažiesiems, slapčia ištraukdavom iš įvairiausių slėptuvių dovanas ir sudėdavom po egle, kad pabudę ryte jas surastų, o tada visi išvyniotume.
Buvo tik vienas dalykas, kuris mane šiek tiek liūdindavo – mano mylimas vyras labiau vertino ir mėgo dovanoti praktiškas, buityje pravarčias dovanas. Ne, tai nebuvo pigūs niekučiai. Jis tikrai negailėdavo pinigų, bet kaskart pamačius, kaip jo brolio žmona išvynioja papuošalą ar kvepalus, dilgtelėdavo šioks toks pavydas.
Taip pat norėdavau kokios nors šiltesnės, asmeniškesnės dovanos, o ne dar vieno prabangaus virtuvės prietaiso... Pernai jis padovanojo man... keptuvę. Brangią, didelę, geros firmos keptuvę, kuri man tikrai pravers gaminant vakarienę. Tik atsidusau.
Nors kelis kartus užsiminiau, kad norėčiau ko nors kito, mylimo vyro neįkalbėjau. Jis gynėsi, kad nesusigaudo tuose moteriškuose daikčiukuose, net pasiūlė tokį variantą – dovanoja pinigų, o aš pati išsirinksiu, ko noriu. Teko susitaikyti, kad romantiškų dovanų nebus. Toks jau jis yra, neperdarysi.
Galų gale ar dovanose esmė? Jis geras, mylintis vyras, kokio tikrai galėtų pavydėti bet kuri kita moteris ir man labai pasisekė, kad jį sutikau. Kur kas svarbiau ne dovanos, o kasdienybė. Svarbiau jaustis laimingai visus metus, ne vieną dieną metuose, kada nesutarimai ir dar blogesni dalykai užglaistomi dovanomis.
Pavasariop, atšilus orams, mano gražusis, idealusis gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Tvarkydama žieminius daiktus, ruošdama juos skalbimui, kaip visada rūpestingai išpurčiau visas kišenes. Ne, neieškojau jokių neištikimybės įrodymų, tiesiog mano mylimasis turėjo įprotį pamiršti kišenėje smulkias monetas, pašto dėžutės raktą ar popierines nosinaites, nuo kurių paskui apsivelia visi drabužiai.
Pastebėjau, kad žieminio palto kišenėje atsirado nedidelė skylutė, todėl apčiupinėjau pamušalą ir pirštų galais pajaučiau, kad kažkas yra užkritę.
Ištraukusi pamačiau suglamžytą, bet vis dar gerai įskaitomą čekį. Jei ne prabangios kosmetikos ir parfumerijos parduotuvės pavadinimas, iškart kritęs man į akis, būčiau jį tuoj pat išmetusi, bet kadangi jau patraukė akį, tai perskaičiau.
Kai įsigilinau, man net nusviro rankos. Vyras pirko moteriškus kvepalus daugiau nei už 200 eurų... Esu juos mačiusi būtent toje parduotuvėje, kada ieškojome dovanos anytos jubiliejui.
Jau buvome išrinkę dovaną anytai, o tada man krito į akį tamsaus stiklo buteliukas su originaliu dangteliu. Išbandžiau, daviau jam pauostyti. Abu pripažinome, kad kvapas kerintis, bet kaina neadekvati.
Jis dar pajuokavo: „Kas galėtų suploti tokią sumą už pakvėpinto spirito buteliuką?“ Pamenu, koketiškai jam atsakiau: „Tikriausiai tas, kas labai myli savo moterį“. Vyras keistai į mane pažiūrėjo ir nukreipė kalbą kitur.
Ilgainiui tas įvykis užsimiršo, bet dabar jį prisiminiau su visomis smulkmenomis. Po parduotuvę vaikštinėjome ir kvepalus uostėme lapkričio pradžioje, čekyje buvo išmušta tų pačių metų gruodžio devyniolikta diena.
Suėmiau save į rankas, nusprendžiau nedaryti skubotų išvadų. Maža kas, gal čekis ne jo. Gal grįžęs į namus jis sugebės paaiškinti, kam ir kas Kalėdų išvakarėse pirko brangius kvepalus, kurių kvapas jam pasirodė kerintis ir mudu smagiai iš viso šito pasijuoksime...
Deja. Pamatęs ant stalo prie vakarienės lėkštės padėtą čekį, jis išbalo. Nepradėjo teisintis, regzti jokio melo, o tiesiai šviesiai prisipažino – jis jau daugiau nei metus turi kitą moterį, kurią beprotiškai myli. Kvepalus dovanojo jai. Nežinojo, kaip man apie tai pasakyti, nes vis dar myli ir mane.
Paskui mes dar porą mėnesių bandėme „viską pradėti iš pradžių“, bet nepavyko. Jis blaškėsi, aš įtarinėjau ir pykau. Verkiau naktimis, negalėjau jam atleisti už išdavystę.
Galų gale, jis susidėjo daiktus ir išėjo pas ją. Nelaikiau, neprašiau pasilikti. Per tuos du mėnesius tiek skaudėjo, kad pagaliau jam pasirinkus, net pasidarė lengviau.
Likusi viena nepasidaviau, nenuleidau rankų, neužsidariau namie. Prisipažįstu, buvo momentų, kai likusi viena bliaudavau balsu, bet ne daugiau nei pora kartų. Neleidau sau gailėtis savęs ilgiau nei būtina. Kol esi gyva, turi gyventi, turi judėti į priekį.
Dabar viskas pamažu susiguli. Tik tos blizgančios girliandos ir šventinis šurmulys išmuša iš vėžių. Primena dienas, kada būdavau pati laimingiausia. Kada šventai tikėjausi laimingai pasensianti šalia mylimo žmogaus.
Turiu ko laukti. Po Naujųjų metų išvažiuoju į Ispaniją, kur jau ilgai gyvena mano vyriausioji sesuo. Seniai apie tai svajojau. Žinoma, ne tokia kaina, bet, kaip sakoma, nėra to blogo... Tikiu, kad manęs dar laukia nauji netikėti atradimai ir tikrasis mano žmogus.
O jums visiems linkiu tokių švenčių, kurių nedrumstų nei dabarties rūpesčiai, nei blogi praėjusių dienų prisiminimai. Būkite laimingi.
Galbūt jūs taip pat keistomis aplinkybėmis sužinojote apie savo žmogaus išdavystę? Pasidalinkite pasakojimu. Jūsų laiško labai laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
