Neseniai mano geriausias draugas, su kuriuo esame tarsi broliai, supažindino su savo mylimąja. Vos tik pamatęs ją nuleidau akis. Aš tą merginą pažinojau. Jos paslaptį taip pat žinau...
Jo išrinktoji prieš daugelį metų dirbo striptizo klube. Tačiau privačiuose kambarėliuose ji klientams ne tik šokdavo – už papildomą atlygį sutikdavo vyrams atsiduoti. Ji buvo mergina už pinigus. Žinau tai, nes kartą man pačiam teko naudotis jos paslaugomis.
Tą akimirką, kai draugas pristatė mane savo merginai, ji manęs neprisiminė. Ar bent jau apsimetė nepažįstanti. Kita vertus, skirtingai nei man, jai naktis su manimi buvo tik viena iš daugelio. Tikrai sunku prisiminti visų klientų veidus.
Dabar draugo mylimoji dirba padorų darbą – ji yra vadybininkė. Yra vis dar tokia pat kerinti ir žavinga.
Apie savo praeitį, kaip suprantu, ji jam nieko nesakė. Todėl nežinau, ar prasižioti apie ją man. Nesmerkiu tos merginos elgesio, juk ir pats pirkau jos paslaugas. Jaunystėje mes visi pridarome klaidų ir nuodėmių, dėl kurių vėliau gailimės.
Tačiau mano draugas, žinau, yra kategoriškas perkamos meilės klausimu. Jis nepateisina tokio elgesio – smerkia tiek parsidavinėjančias merginas, tiek jas perkančius vyrus. Todėl bičiulis nežino ir apie mano žygius į striptizo klubus.
Todėl, kai esame visi kartu, aš neturiu kur akių dėti. Mane persekioja kaltės jausmas, kad mano draugas turi žinoti, su kuo planuoja susieti savo ateitį.
Jei būčiau draugo vietoje, tikrai norėčiau, kad man kas nors išklotų visą tiesą. Bet, kaip jau sakiau, nenoriu skaudinti nei jo, nei tos merginos. Po tokios žinios jie greičiausiai išsiskirtų.
Galbūt jūs taip pat akis į akį susidūrėte su savo praeitimi? Pasidalinkite savo pasakojimu. Jūsų laiško laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
