Smerkti ir teisti gali tik tie, kurie neturi nė mažiausio supratimo, kas yra kasdienė seno žmogaus priežiūra ir slauga.
Savo senatvine silpnaprotyste sergančią mamą dešimt metų iki mirties karšinau pati ir niekam nelinkėčiau pereiti tų devynių pragaro ratų. Ypač savo vaikams.
Esu vienturtė, todėl nekilo klausimo, kodėl viena turėsiu ja rūpintis.
Pradėkime nuo to, kad neapsakomai skausminga matyti, kaip tavo mylėtas žmogus ėdamas ligos praranda savastį ir tampa kažkuo, ko tu niekada nepažinojai.
Skaudu matyti, kaip miela ir maloni moteris pamažu virsta šeimos narius terorizuojančiu monstru. Skaudu suvokti savo pačios bejėgiškumą, nes to neįmanoma sustabdyti.
Viskas prasidėjo nuo smulkmenų – iš pradžių ji pamiršdavo, ką veikė prieš kelias minutes ar kur padėjo kokį nors daiktą. Tada vaikščiodavo po namus jo ieškodama. Vaikščiodavo ieškodama to neva pamesto daikto net vidury nakties stumdydama baldus, traukydama stalčius ir versdama viską ant grindų.
Pastatydavo ant viryklės arbatinį, atsukdavo dujas ir neuždegusi ugnies išeidavo į savo kambarį pamiršusi, kad ketino virti arbatą.
Supratau, kad mamos vienos palikti daugiau negalima, ji nesiorientuoja aplinkoje, gali netyčia susižaloti. Protas aptemo, bet jėgų vis dar turėjo sočiai. Išėjau iš darbo, kad galėčiau visą laiką būti su ja. Mačiau, kaip ji keičiasi. Kaip pamažu gęsta sveika nuovoka, kaip blunka atmintis ir ryšiai su realybe.
Ramų ir nuosaikų mamos būdą pakeitė agresija ir įtarumas. Aprengta galėdavo per kelias minutes nusidrėksti visus drabužius ir nuoga verždavosi iš kambario.
Išvesta į lauką pakvėpuoti grynu oru kaimynams pasakodavo, kad mes ją skriaudžiame, mariname badu, pasisaviname jos pensiją, kad visi tik ir laukiame jos mirties, kad galėtume paimti jos pinigus. Skųsdavosi, kad esame jai svetimi, o tikroji dukra neatvažiuoja jos aplankyti.
Atsisakydavo gerti gydytojos skirtus vaistus, atseit norime ją nunuodyti. Būdavo dienų, kai dėl tos pačios priežasties atsisakydavo valgyti mano ruoštą maistą.
Kalbėdavosi su žmonėmis, kurie jau seniai palikę šį pasaulį. Pavyzdžiui, su amžinatilsiu tėveliu ar seserimis. Klausinėdavo, kada ateis aplankyti jos seniai mirusi draugė.
Širdis plyšdavo, kai atėjus jos žadinti ilgai žiūrėdavo į mane tuščiomis akimis, o paskui paklausdavo: „Ponia, o kas jūs tokia?“ Nepažino nei mano vyro, nei savo vienintelių anūkų.
Mano dienos virto nesibaigiančia rutina – keltis rytą, apiprausti ir aprengti mamą. Užmauti jai sauskelnes. Nors dar tvirtai paeidavo, griežtai atsisakydavo sėstis ant klozeto net su mano pagalba ir viską darydavo po savimi.
Tada bandyti ją pamaitinti. Būdavo dienų, kai valgydavo labai daug ir noriai, būdavo ištisų savaičių, kai vos sugebėdavau įkišti jai kąsnelį, nes apimta paranojos išvartydavo ir išsvaidydavo nuo stalo lėkštes.
Tada, užrakinus virtuvę (kad neužeitų ir neatsuktų dujų) ir vonią (kad neatsuktų vandens ir neužlietų kaimynų), – bėgte iki artimiausios parduotuvės.
Bėgte, nes nežinia, ką jai pašnibždės aptemęs protas, kol manęs nebus namie.
Grįžus – pietūs. Tada vakarienė. Tarp maitinimų – bandymai sugirdyti vaistus. Bandymai pakeisti sauskelnes, nes ji ne visada sutikdavo.
Patikrinti, ar suslėpiau visus peilius ir visas žirkles. Vienu metu mama be paliovos karpė viską – staltieses, užuolaidas, drabužius. Bandymai neleisti jai išeiti į laiptinę, nes jei išeis – neberas kelio atgal į namus.
Visą laiką tikrinti, ar nepasiekiamas telefonas, nes vos jį nustvėrusi pradėdavo skambinti greitajai, į policiją ir klykti, kad norime ją užmušti... Tarp viso to dar ir smūgiai. Pamiršusi, kas aš tokia, mama mane puldavo kumščiais.
Kartais pabudusi naktį pamatydavau ją stovinčią tarpduryje, kažką marmančią po nosimi. Keldavausi, vesdavau ją į lovą. Kartais ji nusileisdavo, kartais ne. Tomis, blogosiomis, naktimis nereikėdavo net sapnuoti košmarų. Po visus namus skardėdavo širdį draskantys klyksmai. Niekas negalėdavo ramiai miegoti.
Pamažu taip pat praradau ryšį su realybe. Saujomis gėriau raminamuosius vaistus. Kai mama atgulė ir daugiau nebeatsikėlė, pasaulio ir gyvenimo už namų durų nebeliko. Liko tik tie patys pasikartojantys jau mechaniškai atliekami veiksmai ir akistata su vis stiprėjančia mamos beprotybe.
Kai nemiegodavo, ji tiesiog negalėdavo būti kambaryje viena. Likusi be kito žmogaus pradėdavo šaukti, stodavosi, krisdavo iš lovos.
Neturėjau laiko savo vyrui ir vaikams. Kartais atsisėsdavau virtuvėje, pažvelgdavau pro langą ir net nustebdavau – vėl pavasaris. Lauke pavasaris, o juk, rodos, tik vakar buvo ruduo. Nepamačiau, kaip nugelto lapai, kaip iškrito pirmasis sniegas, nepastebėjau, kaip jis nutirpo. Nieko nepastebėjau.
Nepastebėjau, kad mano sūnūs vis mažiau laiko praleidžia namuose, kad jie sunkiai pakelia močiutės ligą. Nepastebėjau, kaip su vyru nutolome vienas nuo kito ir vis dažniau net neturime apie ką pasikalbėti.
Buvo dienų, kai pagaudavau save galvojant apie siaubingus dalykus. Kai tiesiog melsdavau, kad Dievas sustabdytų jos ir mano kančias ir pagaliau ją pasiimtų.
Vieną dieną ji vėl pabandė pati atsikelti iš lovos, kol aš buvau tualete. Krito nesėkmingai, lūžo klubikaulis... Po svaitės ji tyliai užgeso ligoninėje.
Dabar, nors ir kaip stengiuosi prisiminti ją vaikystėje – šviesią ir nuostabią, dažniau prisimenu kitokią – klykiančią, puolančią mane kumščiais, išmatomis tepliojančią sienas ir klausiančią, kas aš esu.
Ir nežinau kaip pasielgčiau, jei man kas nors pasiūlytų grąžinti laiką atgal. Ar ryžčiausi mamos slaugymui namuose dar kartą, kai jau žinau kas tai yra. Liga. Senatvė. Beprotybė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
