Emigranto skambutis pribaigė motiną: „Klausiau ir tylėjau“

Paplepėjom apie tas pačias naujienas – darbą, namus, pinigus. Pasidžiaugiau per naktį paaugusiais anūkais ir pats velnias trūktelėjo už liežuvio: „Vaikai, laikas grįžti namo. Turit jau viską. Ir verslą savo galit daryt, ir namus turit. Ko dar reikia?“

Nerakinėsiu, ką vaikai užsidirbo per tuos penkerius metus, kiek tam būtų prireikę laiko Lietuvoje. Tai jau visiems žinoma ir net neįdomi tema. Bet tokio vaikų atsakymo tikrai nesitikėjau. Jis ne šokiravo, o tiesiog užmušė.

„Įsiėdė ta Švedija iki gyvo kaulo. Važiuosim iš čia. Vis tiek švedų kalba, kurią nors ir mokam, varo depresiją. Angliškai jie nenori šnekėt. Lietuvių čia nedaug. O dar vaikai“, – kalbėjo sūnus.

Mintyse jau apkabinau anūkus, kai išgirdau sakinio pabaigą: „Nenorime rizikuoti.“

„Kas? Kuo rizikuoti?“ – lemenau.

„Tavo anūkų gyvybe negalime rizikuoti“, – atšovė duetu sūnus su marčia.

Padariau pauzę, įkvėpiau oro ir suveblenau: „Jei galite, pasakykite, kas atsitiko ir koks toliau jūsų planas?“

Klausiau jų ir tylėjau. Buvo per daug skaudu.

„Tu ką, gal televizoriaus nežiūri? Prisimink, kai pas mus svečiavotės, ką per televiziją rodė?“ – klausė sūnus.

Bandžiau atkurti švedų televizijos vaizdus – jie tik žvengia kaip arkliai, dainuoja, sportuoja be saiko, gamina maistą ir jį kemša... O jei ir parodo vieną avariją, tai visą savaitę visas kaimas aptarinėja.

„Per penkerius metus ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti per televiziją parodytas žmogžudystes. O per lietuviškus kanalus kasdien matom, kas ten vyksta“, – sakė sūnus.

„Na, gerai, – atšoviau. – Toks mūsų charakteris, tai ir kraunam į savo televizorius visokį „brudą“. Kuo čia dėtas tavo vaikų saugumas?“

„Per visus kanalus tik ir girdim, koks mūsų kaimynas piktas. Kai tai kasdien kalama į galvą, pradedi tuo tikėti, nori ar ne.

Ir kai grįžtame namo pasiilgę savo saulės, žemės, ežerų, įkvepiame Lietuvos meilės, kartu gauname semtuvą šūdo. Čia tik ir rėkiama apie badą, banditus, žmogžudžius“, – tęsė sūnus.

„Bet juk viskas nėra taip juoda, kaip tu pieši“, – pertraukiau vaiką.

„Tegu visi nustoja kariauti ten, kur nėra karo. Sukti aferas ten, kur jau neliko, ką sukti. Vogti ten, kur jau ir taip tuščia. Tegu visi nurimsta ir apsidairo. Juk taip gražu pas mus Lietuvoje. Tiek nedaug reikia iki visiškos laimės grįžti – tik ramybės“, – užbaigė sūnus.