Tada buvau tyliai ir aklai įsimylėjusi, tikėjau, kad mūsų istorija įgis didelę vertę. Jis buvo vyras, dėl kurio kadaise man linko kojos ir dingdavo balsas pačiu netikėčiausiu momentu.
Tuo metu norėjau bėgti bet kur, išeiti į nežinią, nes po mamos netekties likau vienui viena išdraskyta širdimi.
Viskas aplinkui man priminė ją, mano mamą. Net jos daiktai namie man atrodė pilni jos. Aš negalėjau susitaikyti, sunkiai suvokiau, kad ji išėjo ten, iš kur jau niekas nebegrįžta.
Mintyse su ja kalbėdavausi ir prašiau aukštesnių jėgų šviesos ir lengvumo jos sielai. Gyvenau praeitimi ir prisiminimais.
Pats likimas nutarė mane vaduoti iš tokios būsenos atsiųsdamas jį. Jo vardas buvo Robertas. Jis greitai sugebėjo prikaustyti mano dėmesį, ir mano veide vis dažniau atsirasdavo šypsena.
Užkerėjo pokalbiai
Kai susipažinau su savo būsimo vaiko tėvu, mano išvaizda tada buvo kaip katės, tad savo liauno liemens ir kojų dailumu apsukau galvą aukštam gražuoliui blondinui.
Pirmasis mūsų susitikimas įvyko Kaune, Laisvės alėjos kavinėje. Pamenu, vilkėjau tokio trumpumo sijoną, kad akinau visus sutiktus praeivius. Jis žvilgsniu taip pat išsidavė, kad lydosi, o su subtilia šypsena vogčiomis mane skenavo nuo kojų iki viršugalvio.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Robertas kalbėjo su pasitikėjimu ir žiūrėdamas man į akis ant stalo padėjo baltų rožių puokštę. Juokavome daug. Vietoj planuoto valandos susitikimo kartu praleidome 4 valandas. Po to palydėjo mane iki autobuso į Vilnių.
Ilgainiui mūsų bendravimas įgavo pagreitį, susitikimai dažnėjo. Mes visada turėjome apie ką kalbėtis. Aš pasakodavau apie Federico Fellini filmų retrospektyvą, kaip man patinka fotografija ir kaip aš trokštu keliauti. Robertas su šypsena pasakė, kad pirma jo dovana man bus geras fotoaparatas.
Jis man aiškindavo astronomijos ir fizikos dėsnius. Dievaži, maniau, jis tuoj ką nors išras ar sukurs. Bet man labiausiai patiko, kad manęs išklauso ir kad aš galiu bendrauti, nukreipdama mintis nuo skaudžios mamos netekties.
Palaužė tėvų skyrybos
Robertas buvo neeilinių gabumų. Jis pasakojo, kad pradinėse klasėse jam pats mokyklos direktorius spausdavo dešinę už gerą mokymąsi, teikdavo pagiriamuosius raštus.
Tiesa, vėliau jis ėmė mokytis blogiau, nes skyrėsi jo tėvai... Jam tai prilygo pasaulio pabaigai, dužo vaikystė.
Močiutė buvo moteris, kurią jis gerbė. Ji jį prižiūrėjo nuo kūdikystės, nes mama išėjo dirbti į mokyklą, neturėjo ilgų motinystės atostogų.
Močiutė buvo ta, kuri jį kamšė šiltomis antklodėmis ir migdė su mielais meškiukais. Jis apie ją kalbėdavo kaip apie stebuklingą madoną, kuri vaikystėje buvo šalia, kai jam buvo baisu ir šalta.
Nutariau gelbėti nelaimingą, kaip ir aš pati, gyvenimo vėtrų pakirstą sielą. Mūsų susitikimai buvo gėris, nes aš vėl pradėjau juoktis ir šypsotis po ilgo laiko. Jis man prisiekė, kad aš tokia vienintelė, kuri atitirpdė jo širdį, sušildė jausmus. Jis man prisiekinėjo, kad niekada manęs nepaliktų.
Sakė, esą prie nieko taip stipriai dar nebuvo prisirišęs, verčiau stotų į prancūzų legioną, nes nemato gyvenimo prasmės ir saulės be manęs.
Jis turėjo kariškos patirties, mokėsi pasienio karo mokykloje. Tik daug vėliau iš ne itin didvyriškos karinės praeities išlįs viena iš slepiamų detalių, juodų dėmių.
Kraupi kelionė į Angliją
Bet pradžioje nieko nežinojau. Nutariau pamėginti tiesiog būti laiminga su juo. Pažadėjęs nežemišką meilę, pasikvietė mane keliauti kartu į Angliją.
Motina jam buvo įdėjusi degtinės ir cigarečių, kad brangiau parduotų tautiečiams. Jis atsikimšo pirmą butelį jau kirtus Lenkijos sieną. Teisinosi, kad nori numalšinti kelionės stresą.
Išgėręs agresyviai užsipuolė keleivius ir vairuotojus, buvo įspėtas, kad gali būti išlaipintas. Ilgai raminti neteko, nulūžo pats, o aš viską nurašiau kelionės nuovargiui.
Taip įsikūrėme Anglijoje. Netrukus sužinojau, kad laukiuosi. Jo išgėrinėjimai dažnėjo. Teisindavosi, kad nepakelia streso darbe. Pradžioje viską stengiausi stebėti ramiai.
Grįžus į Lietuvą – smūgis
Parskridome į Lietuvą, aš laukiausi trečią mėnesį. Jis panoro išeiti trumpam su draugais pasisveikinti. Grįžo po pusdienio toks, kad griuvo skersai kambario visu ūgiu. Sutrikau, panikavau, nežinojau, ką daryti. Bijojau, ar sugebėsiu viską viena atlaikyt, nes mačiau, kad nebus iš jo paramos ir užuovėjos.
Ramino jo mama. Tik jo brolis pasakė tiesiai, kad jis jau daug kartų klaupėsi ant kelių žadėdamas keistis. Su broliu Robertas net nesisveikindavo. Svarsčiau: kokia juoda katė perbėgo jiems kelią? Tiesa kirto vėliau...
Pasirodo, vieno iš daugelio konfliktų metu jis pakėlė ranką prieš savo mamą, savo gimdytoją, tik ji laiku sugriebė telefoną ir, užsibarikadavusi vonioje, skambino jaunesniajam sūnui prašydama pagalbos.
Pastarasis atskubėjo žaibo greičiu. Tąsyk smurtautojui prieš mamą buvo suduotas staigus nokautas. Robertas gulėjo ant grindų, o motina buvo išvežta į ligoninę. Tėvas atvyko į ligoninę taip pat, nors jiedu ir buvo išsiskyrę. Jam buvo sunku žiūrėti į pirmagimio sūnaus sumuštą buvusią žmoną.
Tarp brolių iškilo kelerius metus stovėjusi tylos ir kartėlio siena. Ko reikėjo laukti toliau? O toliau buvo visko...
Tobulas „suktukas“
Robertas savaitėmis būdavo uždarytas parų. Kartą – už tai, kad vos ne iki mirties sumušė žmogų, nes pastarasis paėmė 10 litų degtinei, o atgal negrįžo nei su buteliu, nei su pinigais.
Tiesa apie jo praeitį lindo kaip iš maišo juodos samanos, kurios pradėjo veistis po tėvų skyrybų. Draskymasis tarp tėvo ir motinos Robertą palaužė, ir savo skausmą jis ėmė skandinti alkoholyje.
Nesisekė ir meilės reikalai. Praeityje Robertas turėjo nepakartojamą meilę, bet ji esą jį išdavė su aukšto rango pareigūnu. Apie tai jis sužinojo grįžęs namo – užtiko juos lovoje.
Dėl atsiradusio potraukio prie alkoholio jis buvo išmestas iš studijų. Ar jis labai nusiminė, susimąstė? Ne, jis ieškojo toliau. Surado kitą vienintelę ir nepakartojamą – veterinarijos gydytoją Janiną.
Su ja Robertas mėgino kurti dar vieną laimingos meilės istoriją. Deja, viskas baigėsi kaip visada. Gėrimas ir agresija jų meilę paskandino lyg kokį „Titaniką“. Jo tėvas vėliau prasitarė, kad jį iš merginos buto teko iškraustyti netgi su policijos pagalba.
Jis buvo tobulas „suktukas“, kuris greitai įsisuka į moterų gyvenimus ir užvaldo jų jausmus.
Robertas buvo tobulos užuovėjos ieškotojas. O gyrėsi, priešingai, esą moteris už jo gali slėptis kaip už mūro. Deja, tie mūrai buvo ne jo platūs pečiai, bet moterų būstai, kuriuose jis atsipūtęs gyvendavo.
Bet ir tada aš nurašiau viską praeičiai. Visi turi šansą atgimti iš naujo ir geresni. Meilė juk įveikia neįmanomas aukštikalnes.
Aš tuo labai tikėjau. Kentėjau tyliai, kaip kokia amžinai laukianti prancūzų leitenanto moteris. Robertas turėjo ir žavesio, ir gerumo. Tikėjau, kad jo padangė prašvis, nes mačiau jo norą atsikelti, apsisprendžiau padėti.
Išvaizdos ir patrauklumo jam tėvų genofondas buvo dosnus, prieš save nuolat matydavau daug žadančią perlais tviskančią šypseną, sakančią: „Aš pakilsiu...“
Ar aš buvau teisi? O gal tai buvo migla, saviapgaulė, tarsi stiklo karoliukų žaidimas? Kaip manote – ar ydingai iki sutikdamas meilę gyvenęs žmogus gali pasikeisti?
Savo istorijos tęsinį parašysiu kitame laiške.