Vėl nutikus skaudžiai istorijai ieškome kaltų. Vieni kaltina Seimą, kiti vaiko teisių apsaugos sistemą (ypač socialinius darbuotojus), kiti bendruomenę ir šeimą.
Mano nuomone, kalti ne pavieniai subjektai, bet jų visuma: skirtingi požiūriai į problemą, skirtingas sąvokų suvokimas, praktikos nebuvimas, nemokėjimas dirbti, baimė, pagalbos trūkumas, nenoras „užsikrauti“ svetimomis problemomis bei daugelis kitų faktorių, kurie ir lemia vaiko gerovės sistemos neveikimą.
Šioje situacijoje buvo sveikintinas vaikų darželio darbuotojų pastabumas ir problemos iškėlimas. Jie pamatė ir sureagavo, bet ši reakcija užgeso sistemos grandyje.
Kyla klausimas: „Kodėl?“
Gal dėl to, kad visi problemą mato skirtingai. Vieniems tai jau smurtas, kitiems – ne. Tad labai norėčiau atkreipti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėmesį, kuri planuoja pertvarkas vaikų teisių apsaugos sistemoje.
Svarbu nepalikti vietos interpretacijoms, nes tai palieka skyles įstatymuose. Įtarus smurtą šeimoje, vaikas turi būti apsaugotas jį atribojant nuo nesaugios aplinkos, kol bus išsiaiškinta, ar vaikui saugu ten gyventi.
Bet vėl kyla daug klaustukų: „Kur tokius nuskriaustus vaikučius apgyvendinti?“ Valstybė turėtų investuoti į socialinių globėjų šeimas, pertvarkyti vaikų globos namus į šeimynas, o ne vienareikšmiškai uždrausti apgyvendinti globos institucijose.
Tai problemos neišsprendžia. Globėjų ir įvaikintojų nepakanka visiems tėvų globos netekusiems vaikams. Socialinių rizikos šeimų vis daugėja ir jos vis „sunkesnės“. Bet šiuo metu įstatymais vėl apribota paimti vaikus iš tokių šeimų.
Ponai teoretikai, kurie rašo įstatymus ir skaito protingas knygas, statistikos duomenis, taip nusprendė. Ar bent vienas iš ministerijos, Seimo, Prezidentūros yra apsilankę tokiose šeimose ir pamatę tų vaikų realybę, kai namuose trūksta maisto, gero žodžio, saugumo, miego?
Čia kyla visuomenės klausimas: „O ką daro socialiniai darbuotojai?“ Juk tai jų darbas padėti šioms šeimos ir juose gyvenantiems vaikams. Ir aš, kaip šios specialybės atstovė, sakau, kad mes vieni karo lauke nieko negalime.
Tokių istorijų matome labai daug, stengiamės iš visų jėgų, bet esame įsprausti į netinkamų, nekonkrečių, kartais net absurdiškų įstatymų rėmus, statistikos reitingus, aukščiau už mus esančių sistemos galvų siauro mąstymo, baimės atlikti vaiko teisių sergėtojų vaidmenį. Dėl to, mes, socialiniai darbuotojai, dažnai negalime daryti įtakos vaiko gerovei.
Darbinėje veikloje mačiau daug savo kolegų, kurie stengėsi apsaugoti tokius vaikus, bet atsimuša į sieną, nes yra bijoma kardinalių veiksmų prieš šeimą, nes sulauks visuomenės pasipiktinimo, aukštesnių institucijų spaudimo pasiaiškinti, kodėl vaikas paimtas, ką jie, kaip socialiniai darbuotojai, padarė, kad tokių veiksmų būtų išvengta ir t.t.
Ir komisija vis tiek nusprendžia, kad darbuotojas šeimoje atliko ne viską, tėvai gailisi (gal kokį n–tąjį kartą), nėra pagrindo vaiką paimti iš šeimos.
Juk vaikui geriausia šeimoje, o ne globos institucijoje. Ir statistika nenukenčia – daugiau vaikų gyvena šeimoje, o ne globos institucijose.
Apie globėjus ir įvaikintojus nekalbam, nes jų trūksta dėl įvairių priežasčių (ir ne tik dėl biurokratizmo). Nors dauguma mano kolegų tai nesustabdo, jie nepalieka vaikų likimo valiai. Būna šalia, kol viskas išsisprendžia.
O kiti socialiniai darbuotojai susilieja su neveikiančia sistema ir į vaiko problemas žiūri valdiškai. Susitaikė su situacija, kad jie vieni nieko nepakeis. Pastebėjimų ir siūlymų turiu nemažai. Pirmiausiai sau. Dar atidžiau stebėti ir kovoti už vaikus ir nepasiduoti sistemos ir visuomenės spaudimui, pasikliauti savo intuicija ir vadovautis ne tik faktais.
Kontroliuojančios institucijos turėtų labiau kontroliuoti, kas ir kaip atlieka savo pareigas (ir ne tik popieriuose), įtvirtinti įstaigų, kurios atsakingos už vaiko teisių apsaugą rotaciją, suteikti daugiau įgaliojimų ir galimybių padėti vaikams ne tik dokumentuose.
Turi būti pateikti ne tik nurodymai, rekomendacijos, bet ir įrankiai pagalbai teikti. O mes, kaip visuomenė, nebūkime abejingi šių vaikų išgyvenimams.
Jei girdime, kad vaiką skriaudžia, informuokime institucijas. Nepasiduokime, informuokime, kol kažkas sureaguos. Nebijokime pasakyti teisybės, kas, jūsų nuomone, vyksta už uždarų durų. Nes kartais visuomenė pradeda reaguoti tik po skaudaus fakto.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
