Ilgai gyvenu emigracijoje, ir neslėpsiu, buvo nesutarimų ir mano šeimoje.
Žmonės, pagyvenę užsienyje, labai pasikeičia. Ypač moterys. Taip, yra ten gražių namų, gražių naujų prabangių automobilių, daug galimybių keliauti po šiltus kraštus, drabužių, kosmetikos.
Kiekvieną dieną gatvėje ar parduotuvėje tau vis primins reklama, kad yra galimybė gyventi taip neva vadinamą „Amerikietišką ar Anglišką svajonę“.
Tai atrodo kaip sapnas, iliuzija ar miražas: visi mes jauni, turtingi ir laimingi. Bet ar tikrai?
Man būdavo labai sunku matyti, kaip žmona ar jos draugės kopijuoja, mėgdžioja kitų žmonių gyvenimus – valgo, elgiasi ir viską daro taip, kaip kiti. Nors pačios realybėje tik dirba paprastus emigrantų darbus.
Bet niekada negalima lyginti iš Lietuvos kaimo į Angliją atvykusios moters su čia gimusiomis anglėmis.
Susiję straipsniai
Mano uošvis buvo alkoholikas, kuris skriausdavo savo žmoną, nesugebėjo pasirūpinti ir išleisti vaikų į mokslus, nesugebėjo net po mirties kažką palikti kaip prisiminimą.
Kaimynams anglams tėvai paliko namus ir žemes, vertas milijonų. Jie galėjo išleisti savo vaikus į prestižines privačias mokyklas.
O mano uošvis paliko tik 3 vaikus, kuriems net nesugebėjo papasakoti, kas yra šeima, santuoka. Galbūt todėl jie visi užaugę jau spėjo išsiskirti.
Toks šeimos modelis tęsiasi iš kitos į kartą. Užaugusi nepilnoje šeimoje anūkė ištekėjo, susilaukė vaiko ir išsiskyrė. Nei ji, nei jos tėvai, nei seneliai nematė tvirtos santuokos ir laimingos šeimos.
Susiję straipsniai
Mokslo, žinių, išsilavinimo stoka, alkoholis ir moralinių normų nebuvimas, nepriteklius veda prie skyrybų.
Mano žmona yra paskutinis šeimos vaikas, dar gyvenantis santuokoje, kurią visaip bandau išgelbėti.
Aš suprantu, kad nesu milijonierius, kaip mano kaimynai anglai. Suprantu, kad nedirbu banke, nevažinėju sportiniu automobiliu.
Likimas man emigracijoje atnešė lemtį vaikų akivaizdoje būti menkinamu, niekinamu, vadinamu šlykštyne tik dėl to, kad netapau vagimi, verslininku, politiku, nesugebėjau gyventi taip, kaip kiti.
Kad ir koks negailestingas ir žiaurus likimas man būtų, kiekvieną kartą aš savo žmonos paklausiu ir jai atsakau:
Ar pameni, kai aš buvau jaunas ir žadėjau tave mylėti amžinai? Tai aš ir darau.
Ar pameni, kai buvau jaunas ir žadėjau tave vesti? Tai ir padariau.
Ar pameni, kai daviau priesaiką viską daryti drauge? Tai ir darau.
Ar pameni, kai žadėjau būti kartu bėdoje ir džiaugsme? Todėl gyvenant tiek bėdoje, tiek džiaugsme aš neišdaviau savęs ar kitų.
Ar pameni, kai pati sakei emigruoti ir pasirūpinti šeima, nes taip bus geriau?
Bet ar buvo geriau?
Kai pasisodinu savo žmoną pokalbiui ir paklausiu jos šių klausimų, ji sugrįžta į realybę. Pradeda suprasti, kad šalia gyvenantis žmogus niekada nežadėjo tapti milijonieriumi ar pastatyti rūmus.
Ji tuomet supranta, kad negali reikalauti gyventi taip, kaip kiti. Supranta, kad jai reikia gyventi savo gyvenimą, o ne svetimų žmonių.
Užtenka kartais tik minutės pakalbėti su žmogumi ir nebereikia skirtis ir skaudintų artimųjų, vaikų.