Kokie gali būti malonūs pasimatymai ir pasivaikščiojimai susikibus už rankų, supras mane visi, kurie patyrė pirmąją meilę.
Čiuožyklos, spektakliai, kavinės, maudynės – visur mes kartu. Kol vieną dieną jis parodė laišką – šaukimas į tarnybą, o tai nelaimė baisiausia – laukia dveji metai, kuriuos reikės išbūti be pasimatymų šitų.
Išlydėjau mylimą vaikiną į armiją pavasarį ankstyvą pražydus vyšnioms, sučiulbus paukščiams po langais, verkiau, pykau ir negalėjau vis suprasti, kodėl reikia laukti taip ilgai.
O kad nebūtų taip sunku ir liūdna, aš ilgus ilgus laiškus jam rašiau. O dienos slinko liūdnos ir vienodos, bet ką gali pakeist?
Prabėgo metai, laiškai retėjo, kol nutrūko visai. Ištekėjau, pakeičiau pavardę, adresą, susilaukiau vaikų ir, rodos, pamiršau praeitį, tik po 20 metų vieną dieną jis sugrįžo nelauktu laišku.
Toks pažįstamas braižas, o raidės liejosi, vos įskaičiau: „Sunku buvo tave prarasti, nelengva surasti, kur dabar gyveni, bet negaliu tavęs pamiršti, ateik, jei gali, į pasimatymą, į mūsų vietą, lauksiu, iki.‘‘
Tas laiškas sukrėtė mane iki širdies gelmių, jausmai vėl pabudo visi, jis tarsi aidas iš mano jaunystės, bet nors pakeisti nieko jau nebegali, akyse vėl sužimba maži žiburėliai, seniai, oi seniai nematyti.
Pirma mintis, kurią lengvai atspėtų tik moterys: „Ką apsirengti?“ Nusiperku naujus rūbus, pasidarau šukuoseną, pamirštu neplautus indus, paskęstu prisiminimuose ir svajonėse. Gal neilgai dvejojau, jau buvo pikta: apsispręsk, galų gale, gal kažkas tik ciniškai pasišaipytų: „A lia meilė, o iš tikrųjų kančia“.
Kai iki pasimatymo liko para, supratau, likimo keliai nenuspėjami – iliuzija netaps realybe, mudu dvejus metus buvom pakeleiviai laiko mašinoj, bet išlipom stotelėse skirtingose. Pasimatymas bus, bet ne su juo, su savimi jaunystėje.
Suprantu, kad į tą pačią upę antrą kartą neįbrisiu, kad mūsų keliai išsiskyrė, bet koks malonumas laukt pasimatymo, žino tik tas, kas patyrė.
Pamatom vienas kitą iš tolo, pasikalbam trumpai, nesulaukiu seno jausmo aido, laiko nebeatsuksim tikrai. Suprantu aiškiai, kad esam svetimi visai. Juk nebūna duota antro šanso, nes pakartot nepakartojamą tu negali, jei nori, kad išliktų prisiminimai tyri.
Žinau, kad tai bus susitikimas paskutinis, nes turim antras puses, kad gal kalbės lūpos, o akys viens į kitą žiūrint nebeužsidegs.
Mes atsisveikinam ir pasukam į skirtingas puses. Lai vėjas dar skaudžiau pučia į veidą, neverksiu tikrai aš, tolstu, skubu namo, ten, kur šviečia tamsoj langai. Amžinai tu liksi mano širdyje, bet ne gyvenime, amžinai.
Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu„. Jūs taip pat papasakokite savo įsimintiniausio pasimatymo istoriją ir artėjančios Valentino dienos proga laimėkite puikų prizą!
Geriausios istorijos autoriui atiteks „Napsie“ čiužinys (160x200 cm), kurio vertė 469 eurai! Tobulas čiužinys. Taškas.
Siųskite savo istorijas ir nuotraukas apie įsimintiniausią pasimatymą, kurio metu galbūt sutikote savo gyvenimo žmogų, susižadėjote, susituokėte, drauge išgyvenote kvapą gniaužiančių akimirkų.
Pasidalinkite savo įspūdžiais ir prisiminimais, kur praleidote tą dieną, kokia nuotaika jus lydėjo. Papasakokite, kaip sekėsi organizuoti pasimatymą ar kaip kilo mintis paminėti jį būtent taip, kad nepamiršite visą gyvenimą. Būtinai pasidalinkite ir nuotraukomis!
Pasakojimų ir nuotraukų apie įsimintiniausią pasimatymą laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
