Vyro paprašyta žmona apsimetė jo meiluže ir pamatė, ko nebuvo mačiusi

Buvome treji metai susituokę. Gyvenome Kaune. Aš studijavau Vilniuje ir gyvenau bendrabutyje.

Po daugelio metų atšventę auksines vestuves ponia Gabija su vyru vis dar juokiasi prisiminę, kaip jiems teko pabūti meilužiais.<br>Skaitytojo nuotr.
Po daugelio metų atšventę auksines vestuves ponia Gabija su vyru vis dar juokiasi prisiminę, kaip jiems teko pabūti meilužiais.<br>Skaitytojo nuotr.
Vyras paprašė žmonos nueiti su juo į darbo vakarėlį – tik paprašė išpildyti vieną ypatingą sąlygą...<br>„123rf“ asociatyvioji nuotr.
Vyras paprašė žmonos nueiti su juo į darbo vakarėlį – tik paprašė išpildyti vieną ypatingą sąlygą...<br>„123rf“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Gabija

Feb 13, 2017, 7:35 PM, atnaujinta Apr 10, 2017, 4:26 AM

Vyras buvo neseniai baigęs studijas, apsigynęs diplomą ir savo darbovietėje pakeltas pareigose iš paprasto vairuotojo į inžinierius. Na, taip sakant, į „elitą“.

Kartą į auditoriją, kurioje vyksta paskaita, įeina budinčioji ir labai nepatenkintu balsu ištaria mano pavardę ir trumpą frazę: „Jus prie telefono“.

Žinau, kaip tos budinčios nemėgsta kviesti prie telefono ir visada randa priežastį to nedaryti, todėl gerokai sunerimusi lekiu į pirmą aukštą, griebiu ant laikraščio padėtą telefono ragelį ir apsidžiaugiu išgirdusi ramų savo vyro balsą.

Nieko nenutiko, viskas gerai, tik jo naujoji bendradarbių kompanija organizuoja kelionę į Vilnių. Pirmiausia į naująjį teatrą pažiūrėti baleto, o po spektaklio, pakeliui į namus, Elektrėnuose, restorane užsakyta ištaiginga vakarienė.

Niekas nekainuoja, viską apmoka profsąjunga. Važiuoja direktorius, visi pavaduotojai, skyrių viršininkai ir inžinieriai.

Mano vyrelis truputį patyli ir priduria: „Visi poromis“.

Aš, aišku, apsidžiaugiu, paprašau, kad jis paimtų mano išeiginę suknutę ir atvežtų, o aš jau rasiu kur persirengti.

Tariamės, kur man Vilniuje ateiti prie jų prisijungti. Bet jaučiu, kad kažkas dar yra, kažkas, ko mano brangusis nesako...

Jis minutėlę patyli, atsikrenščia ir priduria, kad yra problema. Visi važiuojantys yra tik vyriškiai ir jie visi važiuoja ne su žmonomis... Jis toje kompanijoje naujokas, jo žmonos niekas nepažįsta, taigi... Jis jau pasakė, kad taip pat važiuos susitikti su vilniete meiluže.

Dabar atėjo eilė patylėti man. Pasijutau lyg smūgį gavusi, o jis tuo tarpu graudžiai mėgino man teisintis, kad negalįs pasielgti kitaip, kad turiu suprasti, nes esu protinga ir kad man tikrai pavyks neišsiduoti ir tą vakarą pabūti ne žmona, o meiluže.

Taigi, gavau nelengvą užduotį. Iki susitikimo buvo likusi beveik savaitė, todėl pasiruošti „naujam vaidmeniui“ laiko pakaks.

Atėjo ilgai lauktas šeštadienis. Aš neramiai plakančia širdimi stoviu prie įvažiavimo į teatro automobilių stovėjimo aikštelę. Netrukus pamatau automobilį su mėlynomis juostomis, įsukantį į aikštelę.

Atsistoju truputį atokiau. Laukiu, kol išlips mano sutuoktinis ir nežinau, kaip turėčiau elgtis, jei būčiau meilužė. Išlipa mano brangusis, prieina, kaip medinėmis rankomis apkabina ir pakšteli į skruostą.

Jis taip pat aiškiai sutrikęs ir nežino, kaip turėtų elgtis. Apsidairau ir pamatau, jog niekas nekreipia į mus dėmesio, todėl pamažu apsiraminu, įsikabinu į parankę savo vyrui.

Teatro tualete persirengiu ir persiaunu bateliais, tais laikais tai buvo įprasta. Visa kompanija elgiasi gana padoriai ir kiek iškilmingai: net įsižiūrėjęs nieko nesuprasi.

Po spektaklio, jau autobuse kažkas atkemša konjako „Belyj aist“, paleidžia per rankas, pamačiusi maldaujantį vyro žvilgsnį prisiverčiu gurkštelėti ir aš.

Visi atsipalaiduoja ir Elektrėnuose jau kleganti linksma kompanija pradeda vakaro puotą. Ten pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip atrodo juodieji ikrai ir net ryžausi paragauti.

Visi gėrė ir valgė be saiko, šoko ir siautėjo. Direktoriaus pavaduotojas savo sekretorei nuavė nuo kojos batelį ir prisipylęs šampano triukšmingai dainuodamas išgėrė. Kažkas šoko užsikėlęs savo meilužę ant sprando, kažkas bučiavo ten, kur bučiuoti prie svetimų akių buvo laikoma nepadoru.

Mano vyras nutarė nenusileisti: nusirengė švarką ir patiesė man po kojomis. Savo siaubui pamačiau, kad jo marškiniai nelyginti, kad išlyginta tik apykaklė ir priekis. Sušnypsčiau jam, kad greičiau apsiviltų švarką. O jis nusijuokė ir garsiai, kad visi girdėtų pasakė: „Nekreipk dėmesio, taigi žmonos nėra namie, nėra kam man marškinių lyginti“.

Teko nusijuokti ir man, supratau,kad jis jau įsigyveno į vaidmenį... Na, prisisiautėjom kaip niekad. Tik apie trečią valandą mūsų autobusas pajudėjo link Kauno. Visi jau buvo taip atsipalaidavę, kad glamonėjosi ir gniaužėsi be jokios gėdos.

Autobusui artėjant prie Kauno, man vėl pasidarė neramu, nes mūsų namai pačiam miesto pakrašty ir mes turėsime išlipti pirmi. Kaip čia nesugadinus meilužių įvaizdžio.

Mano vyras tylutėliai man pasakė, kad vairuotojas pažįsta mus abu ir žino, kur mes gyvenam. Jis ir sustos, kur reikia, niekam neišduos mūsų paslapties.

Autobusui sustojus prie mūsų namų, mano vyras skambiai su visais atsisveikino ir garsiai pasakė man: „Brangioji, kam tau važiuoti į viešbutį? Mano žmonos nėra namie, einam nakvoti pas mane!“

Visi ėmė garsiai ploti, juoku ir skatinimais išlydėjo mus iš autobuso.

„Gerai pasitratinkit„, – sušuko kažkas mums pavymui..

Einant namo mano vyras pasakojo, kad jam dirbant vairuotoju tekdavo ne kartą vežti tokias kompanijas, laukti jų autobuse prie teatro, restorano ar net viešbučių.

„Kol esi vairuotojas, esi ne žmogus, – liūdnai pasakė jis. Žmogumi tampi tik tapęs viršininku“.

Tąkart viskas pasibaigė gerai, bet netrukus aš pastojau. Gimus sūnui, kaip visada tais laikais, atėjo manęs aplankyti administracijos moterys su dovanomis nuo profsąjungos ir nuo viršininkų.

Viena iš aplankiusių moterų buvo direktoriaus pavaduotojo meilužė. Iš siaubo jos akyse supratau, kad ir ji mane atpažino. Daugiau mano vyro niekada nebekvietė nei į teatrą, nei į restoraną, nei į jokius „elito“ susibūrimus.

O dar kiek laiko praėjus buvo „etatų mažinimas“.

Dabar, po daugelio metų, mes, jau užauginę vaikus ir atšventę auksines vestuves, vis dar juokiamės prisiminę, kaip mums teko būti meilužiais...

Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „pasimatymas-kurio-niekada-nepamirsiu.htm"="">pasimatymas-kurio-niekada-nepamirsiu.htm"" target="_blank">Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu„. Jūs taip pat papasakokite savo įsimintiniausio pasimatymo istoriją ir artėjančios Valentino dienos proga laimėkite puikų prizą!

Geriausios istorijos autoriui atiteks „Napsie“ čiužinys (160x200 cm), kurio vertė 469 eurai! Tobulas čiužinys. Taškas.

Siųskite savo istorijas ir nuotraukas apie įsimintiniausią pasimatymą, kurio metu galbūt sutikote savo gyvenimo žmogų, susižadėjote, susituokėte, drauge išgyvenote kvapą gniaužiančių akimirkų.

Pasidalinkite savo įspūdžiais ir prisiminimais, kur praleidote tą dieną, kokia nuotaika jus lydėjo. Papasakokite, kaip sekėsi organizuoti pasimatymą ar kaip kilo mintis paminėti jį būtent taip, kad nepamiršite visą gyvenimą. Būtinai pasidalinkite ir nuotraukomis!

Pasakojimų ir nuotraukų apie įsimintiniausią pasimatymą laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?