Nors ir aplinkiniai galvojo, kad esu be minutės senmergė, susiradau vaikiną, kurį visi artimieji pamilo iškart, pamilau jį ir aš. Be galo.
Bendraujant greit apsigyvenom kartu ir štai atėjo švento Valentino diena, kurios mes susitarėme nešvęst, nes nustebinam vienas kitą ir taip dažnai.
Ir štai, išaušo vasario 14-oji. Išlėkiau iš namų visa susivėlus, bėgdama į autobusą, žinoma, dar neradau raktų, į autobusą pavėlavau, į darbą irgi.
Žmonių daug, darbo daug, per galvą verčiuosi, visi skuba. Na, juk visiems šventė. Jau atrodė, kad be minutės lėks koks baisus keiksmažodis iš mano gerklės, bet mane darbe aplankė gera draugė, su kuria smagiai paplepėjom.
Kavos pertraukėlę išnaudojau su ja. Jau atsisveikinam ir, žiū, kiša ji ranką į savo kuprinę, kažką traukia ir įbruka į rankas voką.
Na, atidariau aš tą voką. Galvojau, bus kokia brošiūra ar šokių studijos, kurioje ji moko šokti, nuolaidos kuponas. O ten – mano ir mano mylimojo bendra nuotrauka. Pati baisiausia, kurios niekam negali parodyti! Kitoje pusėje jo kreiva ranka surašyti sunkiai įskaitomi žodžiai. Be jokios prasmės.
Galvoju, gal tokia idėja. Pasidžiaugusi pasidėjau nuotrauką į stalčių.
Po valandos atėjo dar vien draugė, po 20 minučių – dar viena. Jau matau, kad laiko skirti draugams daugiau nebegaliu, todėl tiesiog kaip sekretorė priiminėjau laiškelius. Jie plaukė iki pat vakaro.
Jau susitvarkiusi darbo vietą paskyriau laiko viską perskaityti. Laiškeliuose buvo parašyta: „Anksčiau aš dar nežinojau, kiek daug laikau savo rankose.
Mes stengiamės abu eiti ta pačia kryptimi, nors ir skirtingais būdais.
Man nesvarbu, kiek galų gale rodys svarstyklės, gyvenime reikia mėgautis saldumynais.
Aš žinau, kad tu visada man padėsi, nors kartais ir būni pikta, bet dažniausiai piktumo net nematyti.
Kai apkabinu tave, turiu viską, ko man reikia, kai tu šalia – aš laimingas!“
Teko vieną kitą ašarą nubraukti.
Apsivyniojau penkiais šalikais. Atrodžiau kaip svogūnas. Išėjau į lauką, o ten stovi mano pasakų princas su gvazdikų puokšte.
Užrišo man akis ir išvežė kažkur. Mašina kratėsi, atsidūrėme miške... Tipinė situacija, ar ne? Neskubėkit teisti, nieko blogo nenutiko.
Išlaipino mane iš mašinos, pavedė keletą žingsnių. Girdžiu, kaip mūsų mašina nuvažiuoja (???), o mes, paėję keletą žingsnių, sustojam.
Mylimasis atrišo man akis. Pamačiau staliuką su dviem taurėm vyno (o kas vairuos???) ir tolumoje beužmiegantį Vilnių (kas gali būti gražiau?). Grojo „Coldplay“, kurių muzika man prilygsta sužadėtuvių žiedui.
Vakarieniaujant darėsi taip šalta, kad vynas pro taurės kraštus taškėsi. Reikėjo važiuoti namo. Bet tada atsiminiau, kad mašina nuvažiavo, o maniškis išgėręs.
Šakės, galvoju, pėsčiai eiti ar taksi kviestis? O kur kviestis?
Pasirodo, mašiną vairavo draugas, kuris apie valandą laukė mūsų, kol galės pasiimti.
Šis pasakojimas dalyvauja lrytas.lt konkurse „pasimatymas-kurio-niekada-nepamirsiu.htm"="">pasimatymas-kurio-niekada-nepamirsiu.htm"" target="_blank">Pasimatymas, kurio niekada nepamiršiu„. Jūs taip pat papasakokite savo įsimintiniausio pasimatymo istoriją ir artėjančios Valentino dienos proga laimėkite puikų prizą!
Geriausios istorijos autoriui atiteks „Napsie“ čiužinys (160x200 cm), kurio vertė 469 eurai! Tobulas čiužinys. Taškas.
Siųskite savo istorijas ir nuotraukas apie įsimintiniausią pasimatymą, kurio metu galbūt sutikote savo gyvenimo žmogų, susižadėjote, susituokėte, drauge išgyvenote kvapą gniaužiančių akimirkų.
Pasidalinkite savo įspūdžiais ir prisiminimais, kur praleidote tą dieną, kokia nuotaika jus lydėjo. Papasakokite, kaip sekėsi organizuoti pasimatymą ar kaip kilo mintis paminėti jį būtent taip, kad nepamiršite visą gyvenimą. Būtinai pasidalinkite ir nuotraukomis!
Pasakojimų ir nuotraukų apie įsimintiniausią pasimatymą laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
